A. Molina: mano tikslas – likti nepastebėtam

„Formulėje-1“ yra žmogus, kuriam apdovanojimų ceremonija yra įprastas darbas. Tai ne Sebastianas Vettelis ar Fernando Alonso. Jo vardas – Alexandre Molina, jis yra pagrindinis F-1 ceremonijų organizatorius. .
Kaip tapti ceremonijų „Formulėje-1“ organizatoriumi? Daug kas norėtų...
Specialiai šio posto nesiekiau, viską lėmė atsitiktinumas. Į „Formulę-1“ patekau 1995 metais, kai man buvo 21-eri. Tuomet buvau studentas, mokiausi fizikos ir matematikos. O F-1 buvo geras laisvo laiko praleidimo būdas, man patiko padėti. Vėliau organizavau vieno GP apdovanojimus, pakeičiau kitą žmogų. Po to tai atsitiko dar kartą. O sezono pabaigoje man pasiūlė darbą visam sezonui. Tada išėjau iš fizikos-matematikos fakulteto ir perėjau į fizinės kultūros ir sporto fakultetą. Vėliau supratau, kad tai daugiau šou, todėl vėl pakeičiau mokslo profilį ir dvejus metus mokiausi šou organizavimo. Tuo metu jau buvau praktiškai „vedęs“ F-1 čempionatą. 2000 metais buvęs ceremonmeisteris Geraldas Baras atsistatydino ir „Allsport“ firmos vadovas Paddy McNelly man paskambino bei pasiūlė nuolatinį darbą.
Ar esate F-1 gerbėjas?
Visai ne. Bet tai yra patrauklu. Prisimenu 1994 m. gegužės 1 d., aš dar mokiausi kolegijoje, iki tol niekada nebuvau matęs F-1 lenktynių. Buvo išeiginė, nereikėjo į mokyklą, buvo labai šilta, aš klausiausi radijo. Staiga pranešė, kad žuvo Ayrtonas Senna. Ir nors niekada nebuvau matęs tų lenktynių, bet emocinis krūvis buvo milžiniškas. Net pagalvoti negalėjau, kad mano gyvenimas bus susietas su šiuo sportu.
Ką veikiate prieš podiumų ceremoniją?
Žmonės kartais sako, kad aš turiu patį geriausią darbą pasaulyje, todėl, kad aš dalinu reklaminius laikrodžius, kepuraites ir marškinėlius, bendrauju su F-1 pilotais. Bet tai tik viena medalio pusė. Iš tikrųjų mano darbas yra organizuoti visą procesą, pradedant valstybių himnais ir pirmųjų asmenų kvietimu į varžybas ir apdovanojimus. Man kepuraitės ir laikrodžiai yra tik viena darbo detalė, visai nereikšminga, užimanti 5 proc. mano veiklos. Dar tenka rūpintis visuomeninių salelių įkūrimu, komercine puse, ryšiais su trasų savininkais, palaikymo varžybomis ir pan.
Kaip jūs atrenkate gražuoles kiekvienam etapui?
Aš tik turiu joms paaiškinti, ką daryti ir kada, o jas atrinkinėja specialios agentūros. Aš tik atvažiuoju į „Grand Prix“, man duoda 55 merginas ir aš jomis rūpinuosi. Patikėkite, tai nėra taip romaniška, kaip atrodo. Bendrauti su 55 merginomis tai nėra tas pats, kas su dviem ar trimis.
Ar žmonės gatvėje jus atpažįsta?
Nepasakyčiau, kad tai įvyksta kiekvieną dieną. Bet „Grand Prix“ metu tai dažnai atsitinka, kai kuriose šalyse daugiau, kai kur- mažiau. Kai kur mane vadina „žmogumi ant podiumo“. Kartą Belgijoje restorane priėjo žmogus ir paklausė, ar aš tikrai dalinu apdovanojimus. Pasakiau, kad taip, jis tada supažindino su savo draugais. Jie pasakė: „Mes kur kas maloniau lažinamės, nei stebime pačias lenktynes. O lažinamės dėl to, kokios spalvos kaklaraištį jūs ryšėsite per apdovanojimą“.
Ar jūs draugaujate su F-1 pilotais?
Aš stengiuosi nuo jų laikytis atokiau, kitaip būčiau per daug angažuotas. Kartais būna, kad su vienais bendrauji artimiau, su kitais – mažiau. Ne kartą teko girdėti pilotus skundžiantis, kad aš per daug laiko būnu trasoje. Pavyzdžiui, ne kartą teko nesutarti su Michaeliu Schumacheriu. Jis yra didis sportininkas, super-profesionalas, bet dirbti su juo nėra paprasta. Jis būdavo du kartus reiklesnis už kitus. Šiandien M. Schumaherį bando atkartoti F. Alonso, bendraudamas su juo taip pat jaučiu spaudimą. Kartais vieną dieną būna viskas, gerai, o kitą diena – ne. Būna neįprastų momentų. Kartą lošėme tenisą, gretimame korte žaidė Kimi Raikkonenas su bičiuliu. Jie pasiūlė sužaisti poromis. Tądien Kimis laimėjo etapą. Ant pakylos net nespėjau jo nieko paklausti, jis sušuko „Tenisas“ ir nusijuokė, bet niekas nieko nesuprato.
Kas jums yra sėkmingas podiumas?
Toks, po kurio nelieka jokios neigiamos emocijos. Mano tikslas yra likti visiškai nepastebėtam, visa tai reikia padaryti tiesioginiame TV eteryje. Kita problema – detalės, kurių apie 80 proc. žiūrovų net nepastebi, o kartais apie klaidas težinau vienas.
Ar jums podiumas yra magiškas dalykas, ar kasdienybė?
Kai pradėjau 1997 m., pagrindiniu ceremonmeisteriu buvo G. Baras, aš buvau jo dešinioji ranka. Aš įjungdavau valstybių himnus ant savo nedidelio CD grotuvo, rūpinausi vėliavų tvarka, dėliodavau šampano butelius ant podiumo. Atsimenu pirmą kartą, kai reikėjo įjungti himną, aš drebėjau tiek, kad nesugebėjau to padaryti. Himno metu reikia nejudėti, jis trunka 1,5-2 minutes ir jei jaudinatės, sunku nejudėti. Bet kai už viską tenka atsakyti man, o tai tęsiasi nuo 2010 m. Bahreino, jaudulys ant podiumo visiškai pradingo. Tačiau tai nereiškia, kad galiu prarasti koncentraciją. Likus iki finišo keliems ratams, aš galvoje jau „prasuku“ apdovanojimų ceremoniją ir įsitikinu, kad viskas tvarkoje. Aš esu savo teritorijoje, jokios rutinos čia nėra. Rutina yra tai, kad labiausiai dezorganizuoja.
Ar yra šalių, kur viskas vyksta kitaip?
Labai svarbu gerbti vietas, kuriose esate. Tu dirbi su aukščiausio rango pareigūnais – karaliais, šeichais, premjerais ar prezidentais. Turi atsiminti, kad kiekvienoje šalyje yra savas protokolas ir reikia būti diplomatu. Be to, televizija tavęs nelauks, niekada negali pavėluoti. Pagal protokolą, valstybių vadovai turi susirinkti likus 10 ratų iki finišo ir aš turiu juos instruktuoti. Bet kartais jie ateina per vėlai, o kartais ir visai vėlai. Vieną kartą Abu Dabyje, likus iki pabaigos dviem ratams, visi vadovai buvo kitame kambaryje, už 200 metrų. Jie nekalbėjo angliškai, aš nebuvau įsitikinęs, kad ir pats suspėsiu, bet viskas susiklostė gerai. Kitą kartą Kinijoje man pasakė, kad oficialūs asmenys išeis tik po lenktynininkų. Aš turėjau ginčytis ir laimėjau.
Ar esate matę konfliktų po lenktynių?
Marko Webberio ir S. Vettelio priešprieša po Malaizijos GP tikrai buvo didelė. Kai 2002 m. Rubenso Barrichello Austrijoje specialiai sumažino tempą prieš pat finišą, visi buvo nustebę. Kai nugalėjęs M. Schumacheris atėjo į kambarį, jis norėjo pirmo numerio kepuraitę atiduoti Rubensui, bet aš neleidau, nes tai pažeistų protokolą, kepuraitė su pirmu numeriu turi būti pas laimėtoją. Taip pat buvo atvejis su F. Alonso ir F. Massa Niurnburgringe 2007 m. Atsimenu, Ronas Dennisas norėjo juos išskirti, bet nepavyko. F. Massa apkaltino F. Alonsą tuo, kad šis du kartus specialiai stuktelėjo į jo bolidą. Ronas priėjo prie manęs ir paprašė viską padaryti greitai, nes abu pilotai ruošėsi muštis. Jaučiausi tarsi teisėjas bokso ringe.
O kaip dėl šampano ant podiumo. Ar jį atsinešate savo krepšyje?
Žinoma, kad ne. Kiekvienam etapui „Mumm“ firma atsiunčia 4 butelius šampano – po vieną prizininkams ir vieną tam, kad laimėtojai ant butelio pasirašytų. Taip pat atsiunčia vyno palaikymo lenktynių laimėtojams. Kai tai gauname, viską dedame į šaldytuvą. Toliau būna du variantai – arba laikome šiltai, nes tada šampanas labiau putoja, arba šaldytuve – tada maloniau gerti. Pavyzdžiui, Markas Webberis labai mėgo putas, jis profas – daužia per butelį prieš pat atidarymą. Paprastai aš išdėlioju šampaną prieš pat apdovanojimą.
Vieną kartą Kanadoje pakeitė oficialų asmenį, aš turėjau įspėti televiziją, kai sugrįžau į kambarį, stebėjau TV ekraną ir laukiau nugalėtojų. Staiga pažiūrėjau į pakylą, o ten nėra butelių. Tuo metu vos nesupanikavau, bet spėjau išdėlioti šampaną. Kitas momentas – kai kurie pilotai yra tikri „savininkėliai“. Pavyzdžiui, S. Vettelis. Jis žino, kad butelis yra jo, ir be butelio nuo podiumo niekada nenulips. Jis visada nulupa dalį etiketės, kad žinotų, kuris butelis yra jo.