D. Coulthardas apie Monako trasos ypatumus

„Red Bull“ komandos spaudos tarnybai buvęs lenktynininkas Davidas Coulthardas papasakojo apie savo jausmus, kurie lydėdavo važiuojant Monako trasoje ir apie savo pasiekimus Monte Karle. Su buvusiu pilotu kalbėjosi amerikiečių CNN televizija.
- Berods, kad jūs gyvenate Monake ir šioje trasoje pirmą kartą pasirodėte 1995 metais. Kokie jūsų maloniausi prisiminimai?
- Aš niekada nevažiavau Monako trasoje F-3 formate, iš karto sėdau prie „Williams FW17“ vairo. Nors mašina buvo pajėgi laimėti varžybas, po pirmos treniruotės aš buvau tik 16-tas. Buvau šokiruotas, kiek sunku Monake yra pilotuoti. Antra vertus, išanalizavęs situaciją ir supratęs šios trasos esmę, po trečios treniruotės jau buvau trečias, trečią vietą užėmiau ir kvalifikacijoje. Gaila, bet lenktynėse su Jeanu Alesi ir Gerhardu Bergeriu mes netilpome pirmajame posūkyje. Pasirodė raudonos vėliavos, man teko persėsti į atsarginę mašiną, kuri buvo sureguliuota specialiai Damonui Hillui. Skubėdamas viską paruošti, „Renault“ inžinierius iki galo nesureguliavo akseleratoriaus eigos. Paprastai akseleratorius turi 40 mm eigą, o man buvo palikta tik 20 mm. Įsivaizduokite, kaip galima valdyti 750 AG mašiną su tokia maža akseleratoriaus eiga. Aš tuomet galvojau: „Po velnių, Damonai, tavo bolidas yra kur kas galingesnis, todėl nenuostabu, kad tu esi greitesnis“. Tačiau esmė buvo tik elektroninis reguliavimas. Tose lenktynėse važiavau trečias, kol nesubyrėjo pavarų dėžė.
- Kokia šios trasos dalis jums labiausiai patinka?
- Monako trasa yra sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje yra posūkis Nr. 1 – jei jums pavyksta jį gerai įveikti, pusė darbo jau padaryta, turite šansą geram viso rato rezultatui. Atrodo juokinga, kad tiek daug dėmesio skiriama vos vienam posūkiui, bet čia dažniausiai nemažai kas persistengia ir patenka į avarijas. Šioje vietoje reikia daug disciplinos. Kita vieta – „Casino“ po pakilimo, taip pat nepaprasta vieta, nes norint čia pravažiuoti maksimaliai, reikia labai pasitikėti savo bolidu. Likusi sekcijos dalis iki pat išvažiavimo iš tunelio nėra sudėtinga. Tačiau stabdant nuokalnėje po tunelio irgi reikia būti atidžiam, aš tuo įsitikinau, kai paskutinį kartą važiavau už „Red Bull“. Šioje vietoje per kvalifikaciją sudaužiau mašiną, nes čia labai nelygus asfaltas, be to, reikia laikytis dešinės, norint gerai įeitį į kairį posūkį, o ten – susiaurėjimas.
- Koks lenkimas jums čia labiausiai įsiminė?
- Neatsimenu, kad būčiau šioje trasoje ką nors aplenkęs. Atsimenu, kai startavau pirmas, porą kartų čia esu laimėjęs, atsimenu pirmą pergalę „Red Bull“ komandoje, kai ant nugalėtojų pakylos stovėjau su supermeno skraiste.
- Ar vis dar saugote tą skraistę?
- Žinoma, ji yra mano mažame bute Londone.
- Kokia pergalė čia pati įsimintiniausia ir kodėl?
- Antroji 2002 m., todėl, kad tai buvo labai švarus laimėjimas. O 2000 m. laimėjau, nes M. Schumacheris sulaužė pakabą, todėl pergalę aš tuomet „paveldėjau“. 2002 m. pirmavau nuo pradžios iki pabaigos, vienu metu labai grūdėjosi padangos. Bet kai jos nusivalė, vėl atakavau ir niekam nepalikau šansų laimėti.
- Kaip trumpai apibūdintumėte Monako trasą?
- Čia ypatingai sunku pilotuoti.