Vartotojo vardas:

Slaptažodis:


Prisiminti


Iki Azerbaidžano GPaa liko 0 d. 0 h 40 min.
2017 m. birželio 25 d., 15:19






Italijos GP
„Autodromo Nazionale di Monza", Monza

Trasos rato įveikimas su Felipe Massa:

„Labai mėgstu Monzą, nes ji labai greita. Starto-finišo tiesiąja važiuoju maždaug 350 km/h greičiu. Prieš pirmąjį posūkį labai staigiai stabdoma, nuo septintosios pereinama prie pirmosios pavaros. Čia reikia būti labai atsargiam kad neužblokuoti ratų, priešingu atveju šioje vietoje nesudėtinga apsisukti. Pirmajame posūkyje plačiai užvažiuojama ant aukštų trasos kraštų, tiesiog šokinėjama per juos. Tiesa, pirmasis posūkis yra labai palankus lenkimams."

„Svarbu yra tiksliai pasirinkti trajektoriją išvažiuojant iš pirmojo posūkio, nes antroji trasos atkarpa labai greita, antrasis posūkis Curva Grande įveikiamas septinta pavara ir neatleidžiant akceleratoriaus. Vėl privažiuojamas S-formos, tik šį kartą kairys, posūkis. Tai vėl gi gera vieta lenkimams. Šis posūkis įveikiamas trečia pavara."

„Toliau po trumpos tiesiosios seka du iš eilės devyniasdešimt laipsnių kampo dešinieji Lesmos posūkiai. Jie įveikiami ketvirtąja pavara. Išvažiavimas iš antrojo Lesmos posūkio yra labai svarbus, nes tai apsprendžia bolido greitį labai ilgoje ir kiek išlenktoje tiesiojoje, kurios gale laukia Ascari posūkis."

„Ascari posūkį praktiškai sudaro iš karto trys posūkiai - greitas kairys, tada dešinys ir vėl staigus kairys. Prieš Ascari posūkį bolidai važiuoja maždaug 350 km/h greičiu. Po šio posūkio esančia tiesiąja bolidai vėl pasiekia didelį, dažnai artimą 360 km/h, greitį ir privažiuojamas paskutinis trasos posūkis Parabolica."

„Parabolica irgi yra labai svarbus posūkis, nes su lyg paskutiniąja jo dalimi prasideda starto-finišo tiesioji. Šis posūkis įveikiamas dažniausiai penktąja pavara, o įsibėgėjimas pradedamas dar nepabaigus įveikti jo iki galo. Parabolica tikrai nuostabi trasos vieta."

„Štai ir apvažiuotas vienas ratas.“

Nugalėtojai:

1990: A. Senna „McLaren”

1991: N. Mansellas „Williams”

1992: A. Senna „McLaren”

1993: D. Hillas „Williams”

1994: D. Hillas „Williams”

1995: J. Herbertas „Benetton”

1996: M. Schumacheris „Ferrari”

1997: D. Coulthardas „McLaren”

1998: M. Schumacheris „Ferrari”

1999: H.-H. Frentzenas „Jordan”

2000: M. Schumacheris „Ferrari”

2001: J. P. Montoya „Williams”

2002: R. Barrichello „Ferrari”

2003: M. Schumacheris „Ferrari”

2004: R. Barrichello „Ferrari”

2005: J. P. Montoya „McLaren"

2006: M. Schumacheris „Ferrari”

2007: F. Alonso „Renault"

2008: S. Vettelis „Toro Rosso"

2009: R. Barrichello „Brawn”

2010: F. Alonso „Ferrari"

2011: S. Vettelis „Red Bull"

2012: L. Hamiltonas „McLaren"

2013: S. Vettelis „Red Bull"

2014: L. Hamiltonas „Mercedes"

2015: L. Hamiltonas „Mercedes"

Lenkimai:

Dažniausiai lenkimams naudojamos vietos/posūkiai: Goodyear, Roggia, Lesmos, Ascari, Parabolica

Daugiausia lenkimų užfiksuota: Goodyear



„Monza" autodromo statybos prasidėjo 1922 metų sausį. Milano automobilistų klubas nusprendė paminėti savo 25 metines pastatydamas savo trasą. Buvo peržiūrėti keli projektai ir pasirinktas parkas Monzoje, kurio reljefas ir geografinė padėtis pilnai tenkino investuotojus, inžinierius ir statytojus. Iškart buvo sukurta privataus kapitalo kompanija prižiūrėti statybos darbus - S.I.A.S („Societa Incremento Automobilismo e Sport"). Trasos architektu dirbti buvo pakviestas Alfredo Roselli.

Pirmajame projekte trasos ilgis siekė 14 km ir jo sąmata buvo apie 6 mln. Lirų. Jau po mėnesio, 1922 vasarį, Milano automobilistų klubo vadovas padėjo „kertinį akmenį“ ir darbai pajudėjo. Per rekordinį 110 dienų laiką, Monza buvo pasiruošusi lenktynėms. „Monza Autodrome" turėjo vieną 4,5 km lenkta tiesiąją, du greitus posūkių kompleksus (juose tais laikais buvo pasiekiamas apie 180-190 km/h greitis), kurie buvo sujungti dvejomis tiesiosiomis po 1070 m ir besikeičiančio spindulio posūkiu.

Oficialus atidarymas vyko lietinga 1922 rugsėjo 3 diena, kurio metu dalyvavo Italijos ministras pirmininkas. Tos pačios dienos lenktynes laimėjo Pietro Bardolino su „Fiat501".

1928-siais įvyko pati skausmingiausia Italijos motosporto istorijoje avarija - pilotas Emilio Materassi lėkdamas dideliu greičiu rėžėsi i tribūnas. Be piloto žuvo dar 27 žiūrovai. Laikinai buvo nuspręsta lenktyniauti nedidelėje trasos dalyje. Taip trasa buvo sutrumpinta nuo 14 km iki 4,5 km - lenkta tiesioji ir keletas posūkiu.

Per II pasaulinį karą trasa buvo naudojama ne pagal paskirti. Iš pradžių čia buvo atvežtas archyvas, vėliau, žvėrys iš Milano zoologijos sodo. Lenktynių danga buvo galutinai sugadinta 1945 tankų parado metu, o pastatai ir tribūnos dar anksčiau.

1948-siais Milano automobilistų klubas nutarė atstatyti trasą, ir vėl per neįtikėtinai trumpą laiko tarpą - mažiau nei per du mėnesius - trasa jau laukė lenktynių. Spalio 17 d. Italijos GP laimėjo prancūzas Vimil, važiavęs su „Alfa Romeo 158". O savaite vėliau čia finišavo motociklininkų čempionatas.

1955-siais statybos vėl grįžo i Monzą, tačiau šį kartą buvo nuspręsta rekonstruoti trasa kardinaliai. Išaugęs greitis ir saugumo reikalavimai nesiderino su supiltu trasos fundamentu - reikėjo pakloti betoninę dangą. Buvo sumažintas trasos ilgis iki 4,250 km ir pastatytos kelios naujos atkarpos - posūkį su besikeičiančiu spinduliu pavadino „Parabolica", o dar dvejuose posūkiuose galima buvo pasiekti 285 km/h greitį. Taip pat buvo modernizuota ir 10 km trasos dalis. Italai tikėjosi ne tik „Formulės-1" lenktynių. Tiesa, 1961 ilgoji trasa po baisios avarijos buvo uždaryta vienviečiams automobiliams. Įvažiuodamas i „Parabolica" Volfgangas fon Tripsas nesugebėjo išlaikyti automobilio, kuris posūkyje rėžėsi i tribūnas. Žuvo lenktynininkas ir 11 žiūrovų. Organizatoriai nusprendė tribūnas atitverti metaline tvora, bet 1970 rugsėjo 5 per laisvus važiavimus neatlaikė ir ji. Jochenui Rindtui su „Lotus 72" sugedo stabdžiai toje pačioje vietoje, kai šis bandė savo bolidą maksimaliu greičių - Jochenas važiavo be aerodinaminių sparnų. Bolidas pramušė silpnus tvoros pamatus. Pilotas žuvo.

Jei trasa buvo statyta pasiekti rekordinius greičius, tai dabar organizatoriai suvokė trasos saugumo aspektą. Nuo 1970-uju konstruktoriai ir statytojai stojo i kova su šia problema. Organizatoriai perstato trasą, kad sumažinti greitį. Bolidų konstruktoriai dirba, kad padidinti greiti. Tačiau, baisių avarijų sąrašas didėjo toliau.

Švedų pilotas Ronni Petersonas buvo vienas iš Monzos specialistų. Jis čia laimėjo 1973, 1974 ir 1976. Per 1978 „Italijos GP" startą jis pateko į avariją, susilaužė abiejas kojas, ir nugabentas į miesto ligoninę mirė. Čempionu tapo jo komandos partneris Mario Andretti su „Lotus 79".

90-siais pastatytas naujas boksų kompleksas ir įdiegta „greito saugumo" sistema suteikia Monzai vadintis viena iš labiausiai įrengtų trasų. Medžiagos, iš kurių pastatyti boksai, gali atlaikyti ugnį dvi valandas, Spaudos centras talpina 370 žurnalistų. Elektroninė trasos dalis valdoma iš vieno centro per palydovinį ryšį ir internetą. Trasoje įrengti 31 davikliai, kontroliuojantys automobilių padėtis trasoje.

Taigi, viena iš klasikinių lenktyninių trasų pasaulyje, Monza yra visą laiką atnaujinama pagal griežtus saugumo reikalavimus ir manoma, kad F-1 kalendoriuje šis žiedas išliks dar ilgam.

Adresas:

Autodromo Nazionale di Monza

Parco Monza

20052 Monza

Italy

Tel: (+39) 039 24821

Fax: (+39) 039 32032

http://www.monzanet.it

Bilietai į Italijos GP



Trasos ilgis
5,793 km

Ratų skaičius
53

Lenktynių distancija
306,720 km