K. Vasiliauskas: GP2, WSR arba nieko

Po dvejų metų „Formulėje-2“ tvirtai į aukštesnę klasę – GP2 arba „World Series by Renault“ – patekti pasiryžęs Kazimieras Vasiliauskas rado laiko išskirtiniam atviram interviu F-1.LT portalui.
Su geriausių šių metų mūsų šalies lenktynininku pasikalbėjome apie jo grįžimą į Lietuvą ir autosporto perspektyvas šalyje bei sunkų sezoną „Formulėje-2“. Sportininkas prisiminė per metus patirtą techninių gedimų gausą, atvirai papasakojo apie komandų ir rėmėjų paieškos subtilybes bei atskleidė daugiau informacijos apie savo vadybininkus.
Po metus trukusių mokslų universitete Šveicarijoje K. Vasiliauskas šiemet persikėlė į Lietuvą, kur taip pat pasirinko teisės studijas. Nuo to ir vietinių sirgalių dėmesio ir pradėjome šį interviu.
Kodėl nusprendei grįžti į Lietuvą?
Į Lietuvą grįžau vien dėl asmeninių priežasčių. Visiškai su sportu nesusiję, grynai asmeninės (priežastys – red. past.).
Šveicarija visą laiką buvo mano svajonių valstybė. Gyvenau Vokietijoje trejus metus, nuo 12 iki 15 (metų amžiaus). Visą laiką maniau, kad ten (Šveicarijoje) studijuosiu. Ir įgyvendinau savo tikslą. Aš ir toliau studijuoju, nenutraukiau.
Grįžau dėl to, kad... Pavyzdžiui, paskaitos dėstomos vokiečių kalba. Viskas gerai, šneka, suprantu. Bet pradedant bendrauti... Jie bendrauja visai kitu akcentu, kitu dialektu. Aš suprasdavau 10-20 procentų. Labai sunku, labai mažai ką suprasdavau...
Niekada nesupratau, ką reiškia, kaip neįmanoma integruotis į visuomenę. Pavyzdžiui, kaip Turkai nesiintegruoja Vokietijoje? Atrodo, neįmanomas dalykas. Iš tikrųjų buvo sunku, nors ir jaunam žmogui, bendrauti. Pavyzdys – nueini pietauti, paprašai, kad jie kalbėtų aukštąja vokiečių kalba, praeina penkios minutės, jie pamiršta ir toliau kalba savo.
Tad reikia (viską) pasverti. Aš galėjau likti Šveicarijoje, pasakyti: atsisakau jauno gyvenimo, mokausi. Tačiau daugelis žmonių sako: studijų metai – įdomiausi metai gyvenime. Tai kam to atsisakyti? Jeigu stengsiesi labai, visur gali (viską) pasiekti. Anksčiau ar vėliau vistiek ketinu išvažiuoti, tačiau grįžau ir esu tuo patenkintas.
Ar nesuklysiu sakydamas, kad dabar pačiam visgi geriau gyventi Lietuvoje?
Manau, kad visiems taip yra. Visgi, tėvynė, ten kur esi užaugęs. Pirmus dvylika metų gyvenau čia. Viskas čia.
Gyvenai Šveicarijoje, dabar pesikėlei į Lietuvą. Ar tave atpažįsta? Ar jauti, kad esi garsus, ar nejauti apskritai jokio dėmesio?
Kaip kada. Būna, kad sėdi kavinėje, ateina koks vaikas, paprašo – pasirašai. Arba eini, užkalbina.
Būdavo – pirmą mėnesį grįžti iš universiteto ar eini universitete ir žiūri, žiūri. Grįžti ir matai – „Facebook“ (tinkle) rašo: ar tu čia mokaisi.
Tokiu dalykų aišku yra, bet kad... Netrukdo tokie dalykai.
O merginų dėmesys?
Nežinau... Savaitgalį buvom su draugais. Buvo nežinoma mergina. Sako: „Pasirašyk man ant krūtinės.“
Ne, kad kažkoks susidomėjimas didesnis – nėra. Susidomėjimas autosportu Lietuvoje yra palyginus mažas. Jį žmonės supranta visai kitaip, neprofesionaliai.
Pristatinėjau projektą. Pristatinėjau apie automobilių sportą, apie jaunąją kartą. Viena pagrindinių problemų įvardinau tai, kaip žmonės čia supranta autosportą. Tie patys sportininkai – jie sugalvojo, kad automobilių sportas yra tas pats, kas važinėti gatvėmis, kad nereikia fizinio pasirengimo, techninio pasirengimo – imi ir važiuoji tiesiog savo malonumui. Toks susidaręs įspūdis, tokia nuomonė, tą autosportą ir žlugdo.
Ar tu matai kokių nors būdų apskritai pagerinti susidomėjimą autosportu Lietuvoje? Ar problema tame, kad neturime lenktynininkų aukščiausių lenktynininkų – vištos ir kiaušinio problema?
Tradicijos vis tiek yra kuriamos. Čia, lyginant su Anglija ir Vokietijoje, jų nebuvo, trasų nebuvo. Jas visada galima sukurti. Lengviausias būdas, manau, būtų tai sukurti turint žmogų, kuris pasiekia kažką daugiau, tampa pavyzdžiu kitiems.
Manau, kad ir mano pasiekimai pastaraisiais dvejais metais davė kažkokį impulsą susidomėjimui autosportu. Važiuoja žmonės pasivažinėti su formulėmis, po truputį atgyja kartingo sportas. Nesakau, kad tai mano nuopelnai, bet kažkokį postūmį tai davė, tai padėjo.
Aišku, jei pavyktų pasiekti labai aukštų rezultatų, susidomėjimas didėtų. Ir nebūtų taip, kad į krepšinį norėtų investuoti 60 procentų įmonių, o į autosportą – 30. Visiems autosportas yra prestižinis sportas.
Kaip vertini šį sezoną? Sunkus buvo sezonas...
Sunkiausias mano gyvenime. Labai sunkus. Sunkiausia buvo, kad neturėjau jokio finansinio užnugario.
Prieš sezoną, 2009 metų sezono pabaigoje su vadybininkais sėdėjome ir diskutavome, ką darysime 2010 metais. Apie „Formulę-2“ visai nesvarstėme, atmetėme iš karto. Svarstėme apie tai, ką dabar vėl svarstome. Apie tas pačias dvi kategorijas (GP2 ir WSR).
Po to vis aiškėdavo, kad vis sunkiau, sunkiau, sunkiau. Likus dviems savaitėms buvo surengta spaudos konferencija, aš pranešiau, kad dalyvauju. Viskas buvo gerai. Po to man paskambino vadybininkai – turime problemą...
Taip klostėsi visas sezonas. Visą laiką buvo taip, kad likus savaitei iki varžybų sužinodavau, kad turiu biudžetą ir važiuoju. Blogiausia buvo prieš varžybas Vokietijoje. Iki pirmos treniruotės buvo likusios trisdešimt valandų – tik tada sužinojau, kad važiuosiu.
Be abejo, tai sunku. Grįžti, eini bėgioti, bėgioji... Jei turi finansavimą, galvoji, kaip važiuosi, kaip ką darysi. Kai neturi pinigų, galvoji – blogai, nevažiuosiu, tas ir anas... Tai demotyvuoja, tai sukelia sunkumų, tu nesiruoši taip, kaip turi ruoštis sportininkas. Tai viena pusė.
Kita problema buvo – aš save truputį perspaudžiau. Taip, buvo problemų. Atvažiuoji savaitgalį, nesi tikras, esi prasčiau pasiruošęs. Bet, aišku, ruošiesi vistiek. Bet nesiruoši tiek, kiek norėtum. Prieš sezoną iškėliau sau tikslą. Atvažiuoji į treniruotę, į pirmas varžybas, ir nematai jokio kito tikslo, tik laimėti varžybas. Bet koks kitas rezultatas tau yra neigiamas. Viskas blogai. Kai nepatenkini tų lūkesčių, vėl sunku... Tai buvo perspaudimas.
Autosporte labai lengva perspausti. Reikia rasti tą momentą, kai gali spausti. Tik šiek tiek perspausi – būsi per lėtas. Atrodys, kad leki, bet perspaudi.
Turbūt ir panikos elementas atsiranda – jeigu tikslas yra tik laimėti ir matai, kad blogai sekasi...
Taip.
Didžiausia problema visgi buvo gedimai. Gedimų šiais metais buvo... Kada jų neturėjau? Neturėjau jų pirmose varžybose Silverstoune, neturėjau Vokietijoje. Viskas. Visur patyriau gedimų.
Anglijoje perdegė laidai... (Plokštė – taiso brolis Vytautas.) Ispanijoje – elektronikos problemos. Vis problemos. Dėl tų problemų aš išvaisčiau labai daug taškų. Kaip šiais metais „Red Bull“, taip ir aš švaisčiau taškus.
Tokios trys pagrindinės problemos. Didžiausia, kaip sakiau – daug gedimų. Ir finansavimo neturėjimas, ir savęs perspaudimas.
Tiek gedimų... Mūsų portalo komentaruose pasitaikė ir konspiracijos teorijų: Palmeris gedimų nepatyrė, Stonemanas taip pat. Britams viskas gerai, o kitiems – Murinescu, tau ir... Ar nesijautė, kad į jus žiūri kitaip?
Iš savo pusės nekomentuosiu. Nekorektiška būtų komentuoti šią situaciją. Aš asmeniškai stengiuosi nuo to (nuo tokių kalbų – red. past.) atsiriboti. Aišku, viskas priklauso ir nuo tautos bruožų.
Kai vyksti su šeima, jie ten aišku kuria savo teorijas. Bet kas iš to, jei kas nors pas kitą geriau? Kas iš to? Turi savo maksimumą atiduoti. Turi padaryti geriausiai, kaip gali pats. Nepakovosi prieš vėją.
Tiek tavo, tiek kitų, pvz. Engo ar dar kelių sportininkų, forma labai svyruodavo ir tarp etapų, ir to paties savaitgalio metu. Vienose lenktynėse apačioje, kitose – viršuje. Ar tai būdavo susiję su lenktynininku ir derinimu, ar technika nevienodai veikdavo?
Aš nežinau, kaip būdavo kitiems sportininkams, nes turėdamas savo problemų visiškai nebendraudavau... Na, bendraudavau labai mažai.
Mano rezultatus pažiūrėjus – jie visada buvo tokie. Pavyzdžiui, pažiūrėkime į paskutinius etapus. Dešimtas kvalifikacijoje, pirmas kvalifikacijoje. Brands Hatche devintas ir pirmas. Brno ketvirtas ir devynioliktas.
Kiekvieną savaitgalį turėjau problemų. Nebuvo nei vieno atveju, išskyrus Silverstouneą ir Oscherslebeną, kur neturėjau nei vienos problemos.
Kalbėsiu konkrečiais faktais. Pavyzdžiui, Brno kilo problemų su padangomis – išvažiavau, vibravo. Kvalifikacijoje viskas buvo gerai, buvau ketvirtas. Anglijoje kilo problemų su pavarų perjungimu – buvau devintas, o vėliau pirmas. Valensijoje vėl ta pati problema, kaip Anglijoje, - nepersijungia pavaros, likau dešimtas.
Tai buvo ne mano, kaip sportininko, kaltė, tiesiog toks technikos patikimumas. Kai viskas būdavo gerai, Anglijoje be treniruočių buvau, atrodo, penktas ir septintas. Vokietijoje buvau antras ir antras.
O kitur?... Zolderyje vienoje kvalifikacijoje buvau antras, kitoje nulūžo aerodinaminis elementas.
Viename etape pirmose lenktynėse verteisi, prieš tai buvo prasta kvalifikacija... Po to, toks įspūdis, perrinko bolidą ir staiga viskas susitvarkė.
Atsimenu, žmonės šnekėjo, berods rusai, kad man pakeitė bolidą, bet pagal reglamentą draudžiama keisti kokpitą. Man pakeitė ratus, traukes, išorinius elementus. Lipdukus nuėmė, todėl taip ir atrodė.
Kokia situacija su aukštesnėmis klasėmis? Ar pasiūlymų sulauki sezono metu, ar vadybininkai ieško vietų, stumia tave aukščiau?
Komandos visą laiką rašo. Rašo, manau, visiems sportininkams. Jiems reikia susirasti... Blogiausiu variantu jos ieško blogų sportininkų, turinčių biudžetų. Geriausia, aišku, rasti gerą sportininką, turintį biudžetą. Toks yra tikslas.
Komandos visą laiką siuntinėja el. laiškus, skambina, siūlo kažką, kai kas atsilaisvina. Vadybininkai bendrauja su komandomis, po to ekipos duoda pasiūlymus vadybininkams, jie derasi, (darbas) vyksta iš visų pusių.
Kitam sezonui tikslai – GP2 arba „World Series by Renault“ (WSR), ar ne?
Taip, „Formulėje-2“ nevažiuosiu.
Na, gal taip kategoriškai ir negalima sakyti. Žmonės yra dviejų nuomonių: geriau kažkas negu nieko, pavyzdžiui, geriau tuos metus palaikysiu formą važiuodamas toje pačioje klasėje, tikėdamasis kad 2012-aisiais situacija pagerės ir žengsiu žingsnį į priekį.
Aš pats esu labiau kategoriškos nuomonės. Jei būčiau tokios nuomonės, kaip kiti žmonės, tai tiesiog sportuočiau ir nieko daugiau nedaryčiau. Mano nuomone, jei nori būti profesionaliu sportininku, turi eiti toliau arba tiesiog pasirinkti normalų gyvenimą.
Tad tikslas ir yra tos dvi kategorijos: GP2 ir „World Series by Renault“. Galutinį sprendimą visada lemia pinigai. (Reikiamas) biudžetas yra milžiniškas – GP2 1,5 milijono eurų, o WSR apie dvigubai mažesnis.
Šiemet „World Series“ laimėjo Michailas Aliošinas, su kuriuo lenktyniavai prieš metus...
Taip, lenktyniavau. Lenktyniavau ir su Ricciardo, kai važiavau „Formulėje-Renault“. Labai geras žmogus. Kitais metais turėtų kur nors nueiti.
O Aliošinas su „Red Bull“ jau nieko bendro neturi?
Ne, jie labai griežtai žiūri. Aš pats prieš trejus metus „Red Bull“ atrankoje. Jie labai sumažino (remiamų) sportininkų kiekį. Anksčiau jie turėjo daug sportininkų – visose šakose, bet ir autosporte labai daug. Praėjusiais metais sumažino, labai daug išmetė: Wilkinsą, Bortolotti, Aliošiną ir daug kitų jaunų sportininkų. Mažai liko.
Kaip šiemet vertini savo galimybes patekti į GP2 ar „World Series“? Ar nuotaikos geresnės nei pernai? Kaip pats vertintum?
Kaip aš vertinčiau? Sunkus klausimas, bet visiems įdomus... Nežinau, ką atsakyti. Ar situacija geresnė, ar daugiau šiemet optimizmo? Sunku pasakyti...
Po pernykščių problemų pačiam norisi viską atsargiai vertinti?
Taip, taip. Kai turi tos patirties, taip drąsiai nieko neteigi, kai nesi garantuotas. D
abar tas periodas, kai įmonės tvirtina biudžetus, iki sausio. Viskas paaiškės.
Viskas vyksta taip. Tau gali pasakyti, kaip dažnai būna, bendrauji, bendrauji, tau pasako: taip, mes esame susidomėję tavimi. Kalbi, kalbi, kalbi. Kai ateina lemtingas momentas dėti parašus, projektas pateiktas, suderintas iki detalių smulkių, viskas sugriūna.
Praėjusiais metais dėl to taip ir buvo teigiama. Susidomėjimas buvo didelis. Įdomu, įdomu, įdomu. Tada ir pats žmonėms pasakoji, kad viskas gerai. Deja, kitų pozicijomis negali pasitikėti. Ką sako, yra viena, kaip realiai elgsis, yra kita.
Kol neturi parašo – neturi nieko.
Kol kas į viską žiūri atsargiai?
Žiūriu atsargiai. Nežiūriu pesimistiškai, žiūriu atsargiai. Viską vertinu realiai. Kaip bus, matysim.
„Formulė-1“... Tikslą tokį matai vis dar? Jei nematytum to tikslo, tikriausiai nevažiuotum?
Manau, kad taip. Kai matai tas varžybas per televizorių, visur apie jas šneka, visi sportininkai ten. Kiekvieno sportininko svajonė, net važinėjančio kartais.
Tik gaila, kad taip viskas keičiasi. Komandų atsirado, bet viskas atsiremia į turimą biudžetą. Be pinigų nesi laukiamas.
Bet „Formulėje-1“ juk visada taip buvo?
Ne, taip nebuvo. Taip žiauru seniau nebuvo. Koks Chandhokas moka po milijoną už varžybas. Tai labai daug.
Piniginė pusė labai aiški. Mano vadybininkė Serena Antonucci „Formulėje-1“ jau apie 20-30 metų. Ji man pasakojo, kaip seniau viskas vykdavo. Kaip sportininkai varžybų išvakarėse išgerdavo, vienas su kitu švęsdavo, koks buvo gyvenimo būdas.
Dabar viskas pasikeitė. Konkurencija, pinigai. Pasikeitė situacija labai stipriai. Įdomu, ar ir toliau ta tendencija išlikti.
Didelėm fanfarom nuskambėjo „Snoro“ rėmimas „Renault“ komandos. Jie daug dirba autosporte, ar pats su jais neturėjai ryšių?
Aš pats „Snore“ dirbau vasarą. Su jais bendrauju jau nuo pirmo „Formulės-2“ sezono. Dažnai su jais bendrauju, bet kažko rimtesnio... Tiesiog diskutuojam, kalbam, laukiam palankios situacijos. Nėra taip, kad su jais nesu pažįstamas.
Tavo vadybos komanda... Žmonės to nemato, todėl kyla kalbų, kodėl Vasiliausko nėra „Red Bull“ programoje, kodėl nedirba su Briatore, ko nieško kitų...
Gal gali trumpai papasakoti apie savo vadybininkus? Kas jie tokie, ką jie veikia. Už tavęs – daug žmonių. Vadybininkai italai, Jonušis Lietuvoje, kurio vaidmuo taip pat ne iki galo aiškus – vadybininkas ar treneris. Papasakok trumpai, kiek gali.
Su vadybininkais pasirašiau sutartį 2007 metais, kai dar lenktyniavau kartingais. Sutartis ilgalaikė, nutraukimo sąlygos griežtos.
Mano vadybininkai yra Danilo Rossi ir Serena Antonucci. Danilo yra daugkartinis kartingų pasaulio čempionas, turi savo kartingo komandą.
Būdamas penkiolikos metų išvažiavau lenktyniauti kartinge į Italiją. Pirmi metai buvo sunkūs, buvau paprastoje komandoje, turėjau priprasti prie naujų sąlygų. Kitais metais perėjau į „Danilo Rossi Racing Team“. Taip mes susipažinome.
Jų gretose pasiekiau labiau gerų rezultatų. Jis manęs paklausė, ar turiu vadybininką. Neturėjau. Tuomet jis supažindino su Serena Antonucci. Ji yra buvusi Danilo vadybininkė. Jie dviese įkūrė vadybininkų įmonę, kuri vadinasi „Darsena Management“. Aš tapau jų pirmuoju kūdikiu.
Danilo yra labiau atsakingas už kalbėjimą su komandomis, ekipų paiešką. Jis yra lenktynininkas profesionalas, lenktyniavęs „Formulėje-3000“, bandęs „Formulę-1“, bet į ją neprasimušęs.
Serena yra moteris, „Formulėje-1“ dirbanti gal jau 30 metų – visą savo gyvenimą. Ji atsakinga už rėmėjų paiešką. Šiemet rėmėjų atvedė į „Virgin“. 2008-aisiais ji buvo radusi rėmėjų „Red Bull“ ir „Honda“ komandoms.
Jie yra mano vadybininkai. Oficialūs, tikri vadybininkai, besirūpinantys mano karjera. Kitų oficialių vadybininkų neturiu.
Darius Jonušis man labai labai daug padėjo kaip treneris. Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje jis atvažiuodavo į varžybas ir man daug padėjo.
Moralinė parama – mano šeima.
Ar vadybininkai mano, kad esi įdomus tik Lietuvos kompanijoms, ar ieško paramos ir užsienyje? Kur bandoma surinkti biudžetą?
Ir mano tėvynėje, ir už Lietuvos ribų. Šiais metais tarp mano rėmėjų yra ir Lietuvos kapitalo, ir užsienio kapitalo įmonių.
Aišku, esu žinomesnis ir patrauklesnis Lietuvos įmonėms, bet sunku jas pritraukti, nes varžybos vyksta užsienyje, daug kitų argumentų – didelė reikiama suma, neaiškios reklaminės kampanijos perspektyvos.
Su užsienio įmonėms dirbti sunkiau. Reikia bandyti rinkti ir ten, ir ten.
Pabaigai, kokių klaidų patartum nekartot perspektyviam jaunimui, pirmuosius žingsnius žengiantiems autosporte?
Daug aš jų daręs. Dažnai gaunu panašių laiškų. Labai sunku atsakyti, nes kažkaip turi pamiršti finansinę pusę. Klausia, kaip surasti rėmėjų. Kartais parašo, kaip sureguliuoti kartingą.
Daug kas daro klaidą, aš jos nepadariau savo tėvų dėka... Kai važinėjau kartingais būdamas dvylikos metų, važiuodavau kiekvieną savaitgalį. Būdavo tokių momentų, kai sakydavau, kad mane jau vemti verčia. Mane vis varydavo ir varydavo, varydavo ir varydavo.
Kaip man buvo tiek metų, aš nesuprasdavau. Aš norėjau paprasto ir lengvo gyvenimo. Pažaisti ar kažką tokio. Dabar suprantu, kiek man tai davė, kiek man dabar tų treniruočių trūksta.
Iš tikrųjų tam nereikia didelių išteklių. Ką galėčiau patarti, ką mačiau, kad darydavo kiti... Pradžiai reikalingi tėvai, be jų nieko nebūna. Kitų vaikų tėvai būdavo, vaikui pasakius, kad nenori, nusileisdavo. Iki šiol matau tokių klaidų. Reikia važinėtis. Benzinas, tepalas – per dieną išleisi 80 litų. Kartingą taip ar taip reikia pirkti – prastas, koks bebūtų: važiuok, važiuok, važiuok. Sekasi blogai? Važiuok toliau.
Bet koks važiavimas duoda savo rezultatų. Neikite į diskusijas, kad pas vieną geresnis variklis, kitas padarė kažką, anas dar kažką. Pamirškite, ką šneka kiti. Koncentruokitės į savo važiavimą. Stenkitės pajausti. Jei tai patinka, tai ir darykite.
Rezultatai ateis su laiku, negalima norėti visko iš karto. Tik vaikui tai gali būti nesuprantami žodžiai.
Ačiū už laiką!