L. Hamiltonas: po lenktynių mėgstu anksčiau atsigulti

Po lenktynių Didžiojoje Britanijoje skaitytojams „Mercedes AMG“ komanda leido sirgaliams užduoti klausimus etapo nugalėtojui britui Lewisui Hamiltonui „Twitter“ tinkle. Pateikiame įdomiausius iš jų.
- Kada panorote tapti lenktynininku?
- Vieną žiemą tėvas man Kalėdoms nupirko lenktyninį automobiliuką, valdomą radijo bangomis. Ji kainavo apie 10 svarų, bet man labai patiko. Pas kaimynų vaiką irgi buvo panaši mašina – labai greita. Kai man buvo ketveri metai, gavau šią mašinėlę išbandyti. Tėvas nepatikėjo kaip aš ją sugebėjau gerai kontroliuoti, todėl netrukus ir man nupirko tokią pat mašiną kaip kaimyno. Mes ir pradėjome su kaimynu lenktyniauti, prie mūsų prisijungė ir vyresni vaikai. Tėvas pastebėjo, kad turiu labai gerą judesio koordinaciją ir kažkas jam patarė mane nuvesti į kartingų būrelį. Žinoma, vaikystėje aš žiūrėdavau „Formulę 1“ ir visada galvojau, kaip būtų puiku ten lenktyniauti. Tėvas sakė, kad jei gerai mokysiuos mokykloje, jis man leis lenktyniauti.
- Kokia buvo pati baisiausia lenktynių akimirka?

- Matyt, norite, kad aš papasakočiau apie visas savo avarijas. Turėjau du svarbius momentus šia prasme. Pirmas, kai aš netekau čempiono titulo per lenktynės Kinijoje 2007 metais. Aš to nepavadinčiau labai baisiu momentu, bet aš nenorėčiau tokios situacijos turėti vėl. Antras momentas – avarija greitame posūkyje 2007 metais, kai paradau bolido kontrolę ir dideliu greičiu rėžiausi į atitvarus. Avarijos momentu labai skaudėjo, bet pasisekė, kad negavau traumos.
- Ar galite papasakoti apie emocijas po pergalės Silverstoune? O gal atsimenate, ką jautėte po pergalės šioje trasoje 2008 m.?
- Ne, neatsimenu. Per savo karjerą mane valdydavo begalės įvairiausių emocijų, ir kada laimėdavau, ir kada pralaimėdavau. Pavyzdžiui, kai tapau pasaulio čempionu, jaučiausi labai keistai. Jūs keliate sau uždavinius, siekiate jų, įsivaizduojate, kas bus, kai jų pasieksite. Vieną dieną tokia diena išaušta ir suprantate, kad reikia judėti toliau. Titulas buvo malonus dar ir todėl, kad prieš metus aš jį buvau praradęs paskutinę minutę. Dar daugiau: ir finišavęs 2008 m., galvojau, kad čempiono vardą pralaimėjau. Bet kai man pasakė, kad aš laimėjau, emocijos pratrūko. Puikus jausmas.
- Ką darote sekmadieniais po lenktynių?
- Jaučiuosi tarsi sudaužytas, todėl stengiuosi kuo greičiau skristi namo. Labai mėgstu po lenktynių kuo anksčiau atsigulti, rytą anksčiau atsikelti ir nubėgti kelis kilometrus. Tik po to jaučiuosi pailsėjęs. Po paskutinių sezono lenktynių nueinu į komandos vakarėlį.
- Kokios muzikos klausote, norėdamas nusiteikti lenktynėms?
- Kiekvieną kartą skirtingos. Jei laimiu lenktynes, komanda man primena, kokios muzikos klausiausi. Kadangi esu jau ne vieną kartą nugalėjęs, grojaraštis susidaro pakankamai ilgas. Labiau man patinka amerikiečių atlikėjai.
- Kas jums be lenktynių dar patinka?
- Man labai patinka muzikuoti, įrašinėti dainas. Bet tai aš darau tik pats sau – tai mano laisvalaikis.
- Jei jums būtų tekę lenktyniauti vienu metu su Niki Lauda, kaip būtumėt atrodęs jo fone?
- Manau, kad geras lenktynininkas privalo mokėti adaptuotis bet kokioje situacijoje. Esu įsitikinęs, kad Niki labai greitai priprastų prie dabartinių bolidų ir kovotų su visais kaip lygus. Jis yra legenda, vairavęs labai pavojingus bolidus. Tada nežinojai, ar grįši po varžybų gyvas. Dabar yra viskas kitaip.
- Kokią trasą įtrauktumėt į F-1 kalendorių?
- Man labai patinka „Šiaurės kilpa“ – tai klasikinė trasa. Patinka man ir Makao – miesto trasa, kur kas sudėtingesnė nei Monakas.