“Grand Prix” istorija: dešimtasis dešimtmetis

F-1.LT / 2003-08-03 / 16:05:14

1990–ieji: susivienija Vokietija, Lietuva atkuria nepriklausomybę, po 27 metų kalėjimo į laisvę grįžta Nelsonas Mandela (kovotojas už žmogaus teises Pietų Afrikos Respublikoje, dabar – jos prezidentas), Irakas užpuola Kuveitą, o brazilas Ayrtonas Senna tęsia įspūdingą “McLaren Honda” pergalių seriją. Penktoje pasakojimo dalyje susipažinsite su paskutiniuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu.

Gigantų kova

1990 metais “Formulės-1” pasaulio dėmesį ir toliau kaustė Ayrtono Sennos ir Alaino Prosto dvikova. Tiesa, įvyko svarbi permaina – prancūzas perėjo į “Ferrari”. Šį žingsnį ekspertai vertino kaip neišvengiamą – 1989-aisiais Alaino ir Ayrtono santykiai visiškai pašlijo. Negana to, pirmasis užsitraukė “McLaren” komandos vadovo Rono Denniso nemalonę – kai prancūzui nepavyko nugalėti per Meksikos “Grand Prix”, sportininkas apkaltino ekipą, kad ši nesuteikia jam lygių galimybių su Senna. Dennisas įtūžo ir liepė atsiprašyti arba sezono pabaigoje pasitraukti iš “McLaren”. Prostas pasirinko antrąjį variantą, prieš tai dar paerzinęs Roną – Italijos etape iškovojo pergalę ir nusviedė taurę į žiūrovų minią. Pagal Denniso tvarką, visi “McLaren” pilotų iškovoti prizai keliauja į komandos muziejų, tuo tarpu “Profesorius” tyčia nusižengė šiam reikalavimui.

Čempionas paaiškėjo po susidūrimo Sudzukoje – pirmavęs Alainas neketino praleisti varžovo, Ayrtonas (kuriam būtinai reikėjo pergalės, kad nukeltų kovą dėl titulo į paskutinį etapą) neketino laukti... Prosto automobilis liko stovėti, o Sennos bolidą teisėjai išstūmė į trasą. Už tai brazilas buvo diskvalifikuotas, o prancūzas užsitikrino nugalėtojo vardą dar prieš finalinį “Grand Prix” Adelaidės trasoje.

1990-aisiais situacija apsivertė aukštyn kojom – dabar pergalė Japonijoje buvo gyvybiškai reikalinga Prostui. Senna tokios progos varžovui nesuteikė – jau pirmame posūkyje po starto varžovų bolidai susidūrė ir išlėkė iš trasos. Ayrtonas turėjo pakankamą taškų persvarą, kad niekas jo nebepasivytų. Įdomi detalė: brazilas išpranašavo avariją iki jos likus 24 valandoms... Vėliau prisipažino tyčia taranavęs Prostą.

Nosį – aukštyn!

1988-aisiais uždraudusi variklius su turbokompresoriais Tarptautinė automobilių sporto federacija (FIA) tikėjosi sumažinti motorų gamybos kaštus. Praėjus dvejiems metams po šio sprendimo paaiškėjo, kad gautas atvirkštinis efektas...

Konstruoti 3,5 litro darbinio tūrio įsiurbiamuosius variklius gamintojams kainuodavo nuo 15 iki 30 procentų lėšų daugiau negu šešių cilindrų agregatus su turbokompresoriais. Žinoma, didžiulės investicijos atnešė vaisių. Iš vieno litro darbinio tūrio konstruktoriai išspaudė 200 AG, o visa F-1 variklio galia siekdavo apie 700 “arklių”.

Aerodinamikos srityje pirmavo “Tyrell” ekipa. Konstruktoriai Harwey Postlethwaite’as ir Jeanas Claude’as Migeot “pakėlė” bolido nosį ir šis sprendimas netrukus tapo etalonu.

Ir atsirado... ”Šumis”

1991 m. ir toliau dominavo A.Senna, tais metais iškovojęs trečiąjį pasaulio čempiono titulą. Prostas liko “Ferrari” komandoje, bet pastaroji vis labiau atsiliko nuo “McLaren”. Supykęs ir nevilties apimtas Alainas išrėžė, kad pagal vairavimą “Ferrari” jam primena sunkvežimį. Už šiuos žodžius “Profesorius” buvo iškart atleistas, o jo vietą užėmė Maranelo ekipos pilotas bandytojas Gianni Morbidelli.

Tų metų “Formulės-1” čempionate debiutavo pilotas, kuris iškart puolė į kovą su tokiais senais vilkais kaip Prostas, Senna ar Mansellas. Tas jaunuolis – Michaelis Schumacheris. Iš pradžių dėl pomėgio valgyti špinatus jis buvo pramintas animacinio filmo “Popeye” herojaus vardu, o dabar jį išvydę trasoje aistruoliai skanduoja: “Šumis”! “Šumis”!

Vokiečio talentą įžvelgė “Jordan” komandos vadovas Eddie Jordanas, ieškojęs, kuo pakeisti į Anglijos kalėjimą patekusį belgą Bertrandtą Gachot (šis nei iš šio, nei iš to ašarinėmis dujomis “pavaišino” Londono taksistą).

Michaelis sublizgėjo jau per bandymus. Nepaisydamas ilgų instrukcijų ir prašymų labai atsargiai artėti prie galimybių ribos, jau po kelių ratų Silverstouno trasą apsuko greičiau negu pagrindinis “Jordan” pilotas Andrea de Cesaris per visą karjerą. Už tai gavo pylos nuo vadovybės, tačiau teisinosi, kad elgėsi kaip buvo liepta – važiavo italui iš paskos…

Michaelis debiutavo Belgijos GP: startavo septintas, bet lenktynes dėl bolido gedimo baigė įveikęs vos kelis posūkius. Užtat jau po pirmųjų treniruočių A.Senna pripažino, kad naujokas ateityje pretenduos į čempiono vardą.

E.Jordanas neilgai džiaugėsi savo atradimu. Jau kitame, Italijos, etape iš žalio “Jordan” bolido “Šumis” persėdo į geltoną “Benetton” automobilį. Padedamas išmoningų advokatų jį persiviliojo Flavio Briatore.

Madas diktuoja “Williams”

1992–aisiais “Formulės-1” arenoje dominavo “Williams Renault” komanda ir jos lyderis N.Mansellas. FW14B automobilį ekipa “apginklavo” vadinamąja aktyviąja pakaba: kompiuterio valdoma važiuoklė reaguodavo į visus trasos nelygumus ir juos “gesindavo”. Stabilumo bolidui pridėdavo ir galiniams ratams praslysti neleidžianti sistema.

Nigelas skynė vieną pergalę po kitos (iš viso pelnė devynias, šis rekordas išsilaikė iki 1995 m., kai jį pakartojo M.Schumacheris) ir čempionu tapo jau po vienuolikto – Vengrijos – “Grand Prix”. Sykį nugalėjo anglo komandos draugas Riccardo Patrese, tris kartus – “McLaren” lyderis Ayrtonas Senna.

Vieną iš pergalių brazilas iškovojo Monake. Ten nepasisekė N.Mansellui – jis užtikrintai pirmavo, tačiau per sustojimą boksuose “Williams” mechanikai neprisuko vieno rato. Šis nukrito dar techninės pagalbos zonoje. Mechanikai ištaisė klaidą, o Nigelas ėmė kilti pozicijomis aukštyn. Galiausiai prisivijo ir A.Senną, tačiau brazilas lėkė iš paskutiniųjų ir apsigynė nuo aršių anglo atakų. Finiše juos skyrė tik 0,216 sek. Monte Karlo gatvės iki šiol išliko Ayrtono tvirtove – čia nugalėjo šešis kartus.

Per lenktynes Belgijoje pirmąją pergalę iškovojo “Benetton” atstovas M.Schumacheris, Kanadoje ir Australijoje triumfavo antrasis “McLaren” pilotas Gerhardas Bergeris.

Standartinis benzinas?

Per 1992 m. Vengrijos “Grand Prix” savaitgalį pradėjo galioti naujos F-1 degalų normos. Be riboto gryno azoto ir deguonies kiekio, degaluose galėjo būti tik angliavandenilių. Alkoholis, azoto junginiai ir kiti priedai buvo uždrausti.

Dar po metų buvo priimtos taisyklės, pagal kurias degalai turėjo atitikti visus Europos Sąjungos saugumo ir sveikatos apsaugos reikalavimus. Šitaip “Grand Prix” politikai beveik standartiniam benzinui atvėrė kelią į “Formulę-1”.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje naftos kompanijos per sezoną eksperimentuodavo su daugiau kaip 300 mišinių, šiandien apsiribojama vos keliais. Dabar lenktyninis benzinas nuo standartinio skiriasi ne chemine sudėtimi, o jį sudarančių elementų santykiu.

A.Prostas: sugrįžau, pamačiau, nugalėjau

Pasiekęs šlovės viršūnę N.Mansellas nutarė pasitraukti iš “Formulės-1” ir startavo “Indy Car” lenktynėse, kur iškovojo nugalėtojo titulą.

1992-ųjų vicečempionas R.Patrese perėjo į “Benetton”. Juos “Williams” komandoje pakeitė į F-1 sugrįžęs A.Prostas ir ekipos pilotas bandytojas Damonas Hillas (buvusio “Grand Prix” varžybų čempiono Grahamo Hillo sūnus).

“Profesoriaus” tikslas buvo aiškus – sėsdamas prie tobuliausio to meto F-1 automobilio vairo jis ketino iškovoti ketvirtąjį čempiono titulą ir gana nesunkiai įgyvendino šį sumanymą. Po to atsisveikino su “Formule-1” kaip pilotas, o 1997 m. įkūrė savo ekipą. Pastaroji, nepasiekusi ryškių laimėjimų, nustojo egzistuoti 2002 metais.

A.Senna negalėjo tinkamai pasipriešinti ilgamečiam varžovui – 1993-ųjų sezono “McLaren” komanda laukė su nerimu, kadangi iš F-1 arenos pasitraukė šešerius metus jai variklius tiekusi “Honda” firma. Japonų agregatus pakeitė “Ford” motorai, o R.Denniso ekipa didžiausią dėmesį sutelkė į elektroniką. Į sezono pabaigą jos specialistai sukūrė tokį gaminį, kuri turėjo nušluostyti nosį net ir “Williams” ekipai, tačiau prieš 1994 m. FIA uždraudė ir aktyvią pakabą, ir praslysti neleidžiančią sistemą.

“McLaren” kolektyvui teliko užmiršti nesėkmingus metus ir džiaugtis penkiomis A.Sennos pergalėmis. Sezono pabaigoje komanda pasirašė kontraktą su “Peugeot” ir neteko Ayrtono – šis perėjo į “Williams”. Brazilo komandos draugu tapo D.Hillas, per debiuto sezoną iškovojęs tris pergales.

1993 m. “Formulės-1” lenktynėse debiutavo ir “Sauber” komanda, kurios vardą tuomet daugelis siejo su “Mercedes” ir pergalėmis sportinių prototipų čempionate, 20-metis brazilas Rubensas Barrichello, airis Eddie Irvine’as.

Pastarieji du atstovavo “Jordan” ekipai. Eddie pasirodė per Japonijos etapą ir iškovojo pirmą tašką. Tiesa, po to gavo į nosį nuo A.Sennos, kuriam pasirodė, kad naujokas pernelyg nemokšiškai elgėsi trasoje ir kėlė grėsmę kelyje į pergalę. Kalbama, kad brazilas buvo linkęs užmerkti akis, tačiau jį pakaitino G.Bergeris...

FIA liepė Ayrtonui atsiprašyti naujoko ir mąstė apie galimą brazilo diskvalifikavimą šešiems 1994 m. etapams. Tačiau tik mąstė... Žvelgiant iš dabarties, geriau būtų diskvalifikavusi - galbūt tokiu atveju A.Senna būtų likęs gyvas...

“Formulę-1” vėl aplankė mirtis

Prieš 1994 m. FIA nutarė pagyvinti lenktynes – per sustojimus boksuose leido pildyti degalų atsargas. Į “Grand Prix” varžybas įžengė dar vienas vokietis – Heinzas Haraldas Frentzenas, kurį pasamdė šveicaras Peteris Sauberis. Išvydęs jo važiavimą A.Senna patarė naujajam savo darbdaviui Frankui Williamsui, kad šis pakviestų Heinzą Haraldą. Seras Frankas to daryti nepanoro, pirmenybę teikdamas Hillui.

Iš pradžių atrodė, kad A.Senna paseks A.Prosto pavyzdžiu – nesunkiai taps čempionu. Juk niekas neabejojo “Williams Renault” galimybėmis ir Ayrtono meistriškumu. Tačiau viskas susiklostė kitaip: regis, nenugalimai komandai ir nenugalimam pilotui grėsme tapo “Benetton Ford” ir jos lyderis Michaelis Schumacheris. Per pirmuosius du etapus A.Senna neiškovojo nė taško, tuo tarpu vokietis “nuskynė” dvi pergales.

Ayrtonas ketino atsigriebti per San Marino “Grand Prix”, kuris dabar vadinamas “juoduoju savaitgaliu”. Per penktadienio treniruotes rimtą avariją patyrė R.Barrichello. Laimei, pilotas tik nesunkiai susižeidė. Šeštadienį F-1 pasaulį ištiko šokas – per kvalifikacines varžybas žuvo austras Rolandas Ratzenbergeris iš “Simtek ekipos. Po dvylikos metų pertraukos į “Grand Prix” varžybas sugrįžo mirtis...

Šie du įvykiai labai sukrėtė A.Senną. Artimi draugai įkalbinėjo brazilą nelenktyniauti. Šis nepakluso ir sekmadienį “Formulė-1” prarado vieną geriausių visų laikų pilotų. Avarijos priežastis taip ir liko iki galo neišsiaiškinta...

Pilotas išlėkė iš trasos “Tamburelo” posūkyje ir trenkėsi į apsauginę sieną. Bolido monokokas apsaugojo brazilo kūną, bet vairo kolonėlės smūgis į galvą buvo mirtinas.

Daugiau niekas negalėjo sutrukdyti M.Schumacheriui kovoti dėl čempiono titulo. FIA dar bandė gaivinti intrigą: dukart atėmė iš vokiečio taškus ir diskvalifikavo dviem etapams. Tuo naudojosi D.Hillas ir federacija savo pasiekė – čempionas turėjo paaiškėti per paskutinį etapą Australijoje. Kova baigėsi tuo, kad atsitrenkęs į apsauginį barjerą “Šumis” užkirto Hillui kelią. Jų bolidai susidūrė ir abu pilotai pasitraukė iš kovos: Michaelis iškart po avarijos, o Damonas nuvažiavo iki boksų.

Pergalę Adelaidėje šventė N.Mansellas, kurį F.Williamsas pakvietė, kad padėtų kovoti dėl Konstruktorių taurės. Po A.Sennos mirties antruoju “Williams” pilotu beveik visą sezoną buvo ekipos pilotui bandytojas škotas Davidas Coulthardas.

Damonas Michaelio nesustabdė

Po A.Sennos mirties FIA tarsi gavo elektrošoką ir puolė rūpintis tiek trasų, tiek pilotų saugumu: dažniausiai “S” formos posūkiais buvo lėtinami greiti viražai, išaugo kokpitų kraštai, kurie įvykus avarijai turėjo apsaugoti piloto galvą. Kai kurios priemonės buvo dirbtinės – 1995 m. federacija apribojo variklių darbinį tūrį iki trijų litrų (buvo 3,5). Nei R.Ratzenbergeris, nei A.Senna nebuvo pernelyg didelės motoro galios aukos – tiesiog funkcionieriai norėjo parodyti, kad imasi priemonių.

Po dviejų paskutinių 1994 m. etapų ekspertai negailėjo liaupsių D.Hillui ir šis žadėjo 1995-aisiais užkurti M.Schumacheriui pirtį. Tiesa, dabar ir “Williams”, ir Benetton” bolidus varė “Renault” varikliai. Anglo pažadai ir liko pažadais – vokietis vėl tapo čempionu, tik šį kartą žymiai didesne persvara. Tiesa, aistrų buvo ne mažiau nei po susidūrimo Adelaidėje – atkakliai kovodami Damonas ir Michaelis finišavo žvyre Silverstoune bei Moncoje, beveik visą laiką vyko žodinis karas.

Iškovojęs nugalėtojo titulą M.Schumacheris perėjo į “Ferrari”, kuri pasiūlė pasakiškus pinigus – 35 mln. JAV dolerių per sezoną.

Tėvų pėdomis...

1996 m. iš CART į “Williams” ekipą atėjo kanadietis Jacques’as Villeneuve’as, 1982 m. žuvusio legendinio Gilles’io Villeneuve’o sūnus. Naujokas iškart parodė, jog neketina lengvai pasiduoti komandos senbuviui D.Hillui. Jau pirmajame etape užėmė “pole-position” ir beveik visą laiką pirmavo. Lyderio poziciją Damonui perleido tik likus keliems ratams iki finišo, kai Jacques’o bolido variklis ėmė drabstytis alyva.

Vis dėlto naujokui nepavyko sukurti sensacijos – čempionu tapo Hillas. Paskutines viltis Villeneuve’as palaidojo Japonijoje, kai nulėkė automobilio ratas.

1997 m. į nugalėtojo titulą pretendavo kanadietis ir “Ferrari” lyderis M.Schumacheris. Lemiamas susirėmimas įvyko paskutiniame sezono etape Cherezo trasoje. Michaelis pirmavo, tačiau Jacques’as jį sparčiai vijosi. Jausdamas, kad praranda persvarą, vokietis atliko tokį patį triuką kaip 1994 m. Adelaidėje. Šį kartą nepavyko – Villeneuve’as finišavo ir tapo čempionu, o iš M.Schumacherio FIA atėmė vicečempiono titulą. Šis atiteko iš “Sauber” į “Williams” perėjusiam H.H.Frentzenui.

Beje, 1997 m. “Formulėje-1” lenktyniavo jau du Schumacheriai – “Jordan” atstovavo jaunesnysis Michaelio brolis Ralfas. Metai įsiminė ir tuo, kad atsirado padangų monopolininkės “Good Year” varžovas – iššūkį metė japonų firma “Bridgestone”.

Tais metais debiutavo ir buvusio triskart F-1 pasaulio čempiono Jackie Stewarto ekipa. Ji gyvavo iki 2000 m., kai ją nusipirko vienas buvusių akcininkų –“Ford” koncernas – ir pervadino “Jaguar”. Aukščiausias “Stewart” laimėjimas – pirmoji vieta 1999 m. Europos etape, kurią užėmė anglas Johnny Herbertas.

Radikalūs pokyčiai

Prieš prasidedant 1998 m. sezonui daug kalbų sukėlė naujasis techninis reglamentas: automobilio plotis sumažintas nuo dviejų metrų iki 180 centimetrų. Be to, saugumo sumetimais buvo padidintos piloto kabinos. Bene labiausiai eksperimentuota su padangomis. Vietoj įprastų neprofiliuotų “slikų“ atsirado “apavas” su keturiais išilginiais grioveliais ant galinių padangų ir trimis ant priekinių. Šie grioveliai sumažino kontaktinį padangų plotą su asfaltu. Taip funkcionieriai paskelbė kovą pavojingai dideliems greičiams posūkiuose. Nuo 1999 metų taisyklės buvo dar labiau sugriežtintos – keturi grioveliai atsirado ir ant priekinių padangų.

Po keturių 1998-ųjų čempionato etapų atsirado dar vienas draudimas – nebebuvo galima naudoti vadinamųjų “tower wings“ – dviejų papildomų sparnelių ant bolidų šonų. Juos sugalvojo “Tyrrell”, o netrukus anglų komandos pavyzdžiu pasekė beveik visos ekipos. F-1 automobiliai priminė erdvėlaivius iš serialo “Star trek”, jų estetinis vaizdas siutino tuo metu “Grand Prix” varžybų komercines teises valdžiusį B.Ecclestone’ą. Šoniniai sparneliai buvo uždrausti jo iniciatyva.

Į lyderius – “McLaren” ir “Ferrari”

Po 1997 m. sezono iš “Formulės-1” pasitraukė variklių tiekėjas “Renault”, o kartu nuo sosto buvo nuversta “Williams” komanda. J.Villeneuve’as ir H.H.Frentzenas iškovojo tik po vieną trečiąją vietą... Kova dėl pergalių užvirė tarp “McLaren” ir “Ferrari”. Pastarosios prezidentas Luca di Montezemolo jau prieš pirmąjį čempionato etapą Melburne pažadėjo, kad “Scuderia”nugalės pilotų įskaitoje.

Tačiau “McLaren” į priekį žengė pergalingu maršu, kurį M.Schumacheriui pavyko pristabdyti tik Monako etape. Po šio “Grand Prix” asmeninėje įskaitoje vokietis užėmė trečią vietą, po abiejų “Sidabrinių strėlių“ pilotų. Nuo pirmavusio Mikos Hakkineno “Šumį” skyrė net 22 taškai. Vis dėlto “Ferrari” nenusileido.

Ieškodami patikimumo ir papildomos galios italų ekipos konstruktoriai kuo atidžiausiai “perkratė” važiuoklę ir variklį. “Good Year” nuosekliai tobulino padangas. Unikaliu rentgeno-fluorescencijos įrenginiu “Shell” susidorojo su variklių trintimi ir dilimu. Žingsnis po žingsnio buvo sprendžiamos techninės problemos. Puikus pavyzdys – išmetimo sistema. Iš pradžių karštos dujos svilino užpakalinių ratų pakabą. Galiausiai išmetimo vamzdžiai buvo išvesti į šoninių sekcijų vidų.

Prieš finalinį sezono etapą Japonijoje M.Schumacherį nuo M.Hakkineno skyrė tik keturi taškai. Šumis” iškovojo “pole-position”, tačiau prieš startą užgeso bolido variklis. Lenktynes vokietis pradėjo iš rikiuotės uodegos, tačiau pakilo į trečiąją poziciją. Tada prie ankstesnių nesėkmių prisidėjo dar viena – sprogo automobilio padanga, susprogdinusi ir Michaelio vilties likučius. Čempionu tapo Hakkinenas.

Vienu didžiausių sezono netikėtumu tapo Belgijos etapas: per startą įvyko masinė avarija, vėliau M.Schumacheris atsitrenkė į ratu atsilikusį D.Coulthardą ir paskui vos škoto nepuolė su kumščiais, o D.Hillas atvežė pirmąją pergalę “Jordan” komandai.

Po 1998 m. čempionato iš F-1 pasitraukė “Good Year” ir iki šių metų “Bridgestone” tapo vienvalde padangų tiekėja. 2001-aisiais jai atsirado varžovas – “Michelin”.

Lūžusi koja intrigos nenustelbė

1999-ieji metai žadėjo naują M.Schumacherio ir M.Hakkineno dvikovų seriją. Ir iš tiesų, po septynių etapų dar nebuvo aišku – kas ką įveiks. Viskas išsisprendė per Didžiosios Britanijos “Grand Prix”. Pirmame rate nesuveikė vokiečio F399 bolido stabdžiai! Įvažiuodamas į “Stowe” posūkį “Šumio” automobilis išlėkė iš trasos. Važiuodamas 97 km/val. greičiu jis atsitrenkė į trasos atitvarą. Kelias šimtąsias sekundės dalis pilotą veikė 50 g jėga. Nuo smūgio lūžo vokiečio koja ir jį teko išbraukti iš kandidatų į čempionus.

Visas viltis “Ferrari” sudėjo į Eddie’į Irvine’ą, kuris tų metų Australijos etape iškovojo pirmąją pergalę, o po jos pajuokavo, jog nebūtų nieko prieš, jei Michaelis nedalyvautų dar bent keliuose etapuose. Kol “Šumis” važiavo trasa, pagal sutartį Eddie neturėjo teisės lenkti vokiečio. Irvine’as tapo rimtu Hakkineno varžovu. Netikėtai į lyderių gretas įsiveržė ir dvi pergales (Prancūzijoje bei Italijoje) pelnęs “Jordan” atstovas H.H.Frentzenas, bet vėliau vokiečiui sutrukdė bolido gedimai.

Per priešpaskutinį etapą – Malaizijos Grand Prix – Schumacheris grįžo į F-1 lenktynes ir padėjo komandos draugui iškovoti pergalę. Tiesa, “Ferrari” stovykloje trumpam buvo kilęs sąmyšis – FIA techninis ekspertas nustatė, kad italų bolidų šoniniai sparnai, arba deflektoriai, neatitinka techninių reikalavimų. Čia vėl į žaidimą stojo FIA – jos atstovai nutarė negadinti intrigos ir išteisino “Ferrari”, tiesa, nepasmerkė ir eksperto...

Čempionas vėl turėjo paaiškėti Sudzukoje ir persvara buvo E.Irvine’o pusėje. Vis dėlto tai buvo Hakkineno diena. Suomiui niekas negalėjo pasipriešinti, ir šias varžybas ekspertai vadina vienomis geriausių per Mikos karjerą. Jis tapo čempionu antrą kartą iš eilės, tiesa, komandinėje įskaitoje triumfavo “Ferrari”.

1999 m. F-1 debiutavo “British American Racing” ekipa. Ji buvo sukurta iš kadaise garsios “Tyrrell” komandos ir buvo pasiryžusi pakartoti “Wolf” ekipos sėkmę – iškovoti pergalę jau pirmąsias lenktynes. Iš gerų ketinimų liko tik šnipštas – nors ir turėjusi J.Villeneuve’ą, “B.A.R” nepelnė nė taško.

“Ferrari” triumfas

Dėl nedidelių taisyklių pokyčių 1999–2000 m. žiemą daugiausia dėmesio komandos skyrė bolidams tobulinti. Bene labiausiai vykusiu “Ferrari F1-2000” automobilis. Gamindama šį bolidą daugiausia dėmesio ekipa skyrė trims dalykams: dar labiau nuleido svorio centrą, patobulino aerodinamiką ir sumažino svorį. Nors yra nustatyta mažiausio leistino svorio riba, kurios negalima peržengti, tačiau formulės ir toliau nepaliaujamai “liesėja”. Iš pradžių sutaupytas svoris vėl atsiranda kaip balastas. Privalumas – jį galima sumontuoti įvairiose vietose ir balansuoti bolidą pritaikant jį konkrečiai trasai. Dar prieš trejus metus inžinieriai “žaidė” su 15 kilogramų. Šiandien pirmaujančios komandos įvairiose vietose gali dėlioti net 80 kg!

“McLaren” bolidai kasmet būdavo vis nepatikimesni ir tai trukdė ekipos pilotams kovoti dėl pergalių. Belgijos etape M.Hakkinenas fantastiškai aplenkė M.Schumacherį, tačiau čempionu tapo vokiečiui.

Komandinėje įskaitoje “Ferrari” antrą kartą iš eilės įveikė “McLaren”. Žinoma, labiausiai italai džiaugėsi “Šumio” laimėjimu – paskutinį kartą ekipai iš Maranelo atstovavęs pilotas – Jody Scheckteris – čempionu buvo tapęs 1979 m.