W. Buxtonas: situacija „Ferrari“ sujaukta

W. Buxtonas: situacija „Ferrari“ sujaukta
logo 2017 Spalio 16 d. 06:00, Ferrari

Britų žurnalistas Willas Buxtonas visada pasižymėjo svarstymų nepriklausomumu ir aštriais vertinimais. Šįkart jis pasiūlė savąjį situacijos vertinimą, kurioje 2017 metais atsidūrė „Ferrari“ komanda.

Willas daug metų dirba „Formulės-1“ verslo klube, veda reportažus amerikiečių televizijai NBC, o taip pat mes jį dažnai matome trasoje po kvalifikacijos – paskutiniu metu būtent jis ima interviu iš trijų pačių greičiausių lenktynininkų. Su jo vertinimais galima nesutikti, bet jie visuomet yra verti dėmesio...

Atrodo, kad neliko jokių abejonių, jog „Ferrari“ 2017 metais praras pergales abiejose F-1 pasaulio čempionato įskaitose. Pagrindiniu komandos tikslu visada būdavo Konstruktorių taurė, bet realių šansų „Ferrari“ aplenkti „Mercedes“ nėra jau seniai – tokia štai buvo politika antrojo piloto atžvilgiu. Paskutines šešias savaites visas dėmesys buvo prikaustytas kovai dėl pasaulio čempiono titulo, bet ir jis dabar jau praktiškai nepasiekiamas. Šis sezonas įeis į „Ferrari“ istoriją kaip labai nesėkmingas, o tai liguistai atsilieps tiek sirgaliams, tiek pačiai komandai, kurioje kai kas tikrai neteks darbo.

Bet juk iš pradžių viskas klostėsi taip gerai. Žiemos bandymai praėjo puikiai ir žadėjo labai daug. Žinoma, ir anksčiau taip būdavo, mes viską atsimename. Bet kai prasidėjo lenktynių savaitgalis Australijoje, mašinos greitis buvo aukštame lygyje. Šįkart viskas buvo labai tikroviška.

Sezono eigoje tapo aišku, kad „Mercedes“ sukūrė greitą, bet gana kaprizingą mašiną, tuo tarpu kai „Ferrari SF70H“ gerai susitvarko su bet kokiomis trasomis, nepriklausomai nuo jų konfigūracijos ir nuo oro. Būtent „Ferrari“ mašinos užduodavo toną. „Red Bull“ tuo metu dar tik bandė aiškintis su savo problemomis. „Mercedes“ rezultatai buvo labai nestabilūs. Tuo tarpu Mattia Binotto sukūrė mašiną, puikią beveik visais atžvilgiais.

Bet vis tik „Ferrari“ prarado savo šansą, kurį komanda buvo gavusi per pastaruosius 10 metų. Žinoma, tai įvyko ne dabar. Nesėkmės priežastys atsirado pakankamai seniai, kaip ir daugelyje itališkų tragedijų, vienareikšmiškai susijusių su politika ir su kažkieno pakelta saviverte.

Sunkiai telpa galvoje, bet jau praėjo 10 metų nuo to, kai paskutinį kartą „Ferrari“ pilotai tapo pasaulio čempionais ir truputį mažiau, kai iškovojo Konstruktorių įskaitos taurę. Kuomet užsibaigė Jeano Todto epocha, sunkumų buvo laukiama, bet komandai pradėjo vadovauti Stefano Domenicali – labai protingas vadybininkas, kuris puikiai gaudėsi ir sporte, ir korporatyvinėje politikoje. Iš išorės jis atrodė labai ramus žmogus, bet savo darbą išmanė puikiai, todėl užsitarnavo gerą vardą tifozių tarpe. Kai jis vadovavo „Ferrari“, atrodė, kad komanda galės pratęsti sėkmingą kovą dėl pergalių čempionate.

Bet Domenicali išvarė, pakeitę jį Marco Mattiacci, kuris iš esmės buvo automobilių pardavėju ir įsiminė tik tuo, kad praktiškai nenusiimdavo juodų akinių. Mattiacci paskyrimas sutapo su Lucos di Montedzemolo pasitraukimu iš „Ferrari“ prezidento posto ir tapo pirmu kadriniu paskyrimu, atliktu Sergio Marchionne.  Tai atspindėjo naują politinį kursą, kuriuo komandai teko pasukti.

Bet Mattiacci netiko šiam darbui, tai buvo aišku nuo pat pirmos dienos. Komandos vystymasis iš karto užbuksavo ir mažiau ne po metų jį pakeitė Maurizio Arrivabene, vienu iš pagrindinių „Philip Morris“ vadybininkų, kuris tabako gigante buvo atsakingas už marketingą.

Arrivabene kaip stambaus rėmėjo atstovas daugelį metų dalyvavo „Formulės-1“ Komisijos veikloje, bet jis nėra lenktynių žmogus, kaip ir Mattiacci. Iš pradžių atrodė, kad jo įtaka duos pozityvų rezultatą: jis mokėjo laikytis prieš TV kameras ir tikino, kad nori viską daryti sirgaliams. Bet tiesa buvo tokia, kad „Ferrari“ pradėjo virsti visai ne ta „Ferrari“, kuri, būdama sėkmės viršūnėje, laimėdavo lenktynes ir čempionatus. Jei anksčiau tai būdavo aukšto efektyvumo mechanizmas, kuriame visi procesai yra atšlifuoti, o lenktyninė pusė ištobulinta iki begalybės, tai dabar „Ferrari“ vyravo chaosas ir vidiniai vaidai.

Daugelis mano, kad Arrivabene yra marionetė Marchionne rankose, kuri tik vykdo viršininkų įsakymus, kaip tai darydavo Mattiacci, kurį domino tik aukštas atlyginimas. Iš tiesų, viskas ne taip vienareikšmiška. Kažkurį laiką Arrivabene veikia savo boso šešėlyje ir užduoda kryptį, kuria juda komanda, bet kartu jis turi savo stilių ir jis už viską atsako.

Arrivabene yra lojalus tiems, kas jį supa, bet kartu jam yra būdingi kai kurie nesveiki požymiai. Su jo atėjimu „Ferrari“ tampa vis labiau uždara. Visas F-1 komandas supa savotiškas paslapties šydas, bet tokių storų sienų, kurios buvo pastatytos aplink „Ferrari“, neatsimena net čempionato senbuviai. Ir tai yra nesuprantama.

Kai kalbi su žmonėmis, kurie gerai pažįsta Arrivabene, kam su juo teko dirbti ankstesniais metais, tampa aišku, kodėl ir kokiu būdu „Ferrari“ tapo tokia, kokia ji yra dabar. Šis italų vadovas žino vienintelį būdą tikslui pasiekti: jis reikalauja absoliutaus pavaldumo, kuris yra grindžiamas totalia baime. Iš čia – pavojaus ir panikos atmosfera, kai kiekvienam bendradarbiui įkalama į galvą, kad jis nepakankamai gerai ir nedaug dirba, kai visi yra nuolatinėje kontrolėje ir baimėje.

Šlovė, kurios „Ferrari“ pasiekė 2000 metais, buvo paremta įgaliojimų delegavimu. Šiandien komanda yra persmelkta baimės ir pavojaus, o tai reiškia, kad žmonės veikia apsižvalgydami ir maksimaliai stengiasi išvengti nemalonumų, o dėl to negali skirti pakankamai dėmesio niuansams, kartais daro eilinius apsiskaičiavimus. Šios nedidelės klaidos atsiliepia visiems, visiems procesams, įskaitant ir gamybinius ir tai turi įtakos galutiniam rezultatui.

Prie dabartinės vadovybės „Ferrari“ nustojo būti harmonijos ir aistros įsikūnijimu – visa tai pakeitė priešiškumo ir agresijos atmosfera. Į tai jau tampa sunku nekreipti dėmesio.

Visa tai palietė netgi pilotus. Kimis Raikkonenas, kurį visi anksčiau žinojo kaip „ledinį žmogų“, dabar gali pakelti balsą prieš komandos darbuotojus. Panašiai elgiasi ir Sebastianas Vettelis. Visi žino, kad kartais jis gali būti labai susinervinęs, bet maniera, kuria jis važiuoja lenktynėse 2017 metais, jau panašėja ne į nedidelį nepasitenkinimą, bet į kažkokį sunkiai valdomą pasiutimą. Incidentas Baku tapo puikiu to pavyzdžiu. Kaip buvo galima tai leisti?

Esmė tame, kad panašių emocijų pliūpsniai tapo norma Maranelle... Visa tai netarnauja komandos reputacijai, nors kol kas tai neatsiliepia Vettelio įvaizdžiui, kuris vis dar pasilieka „šviesos spindulėliu“.

Jis kaip ir anksčiau, dėkoja kiekvienam komandos darbuotojui, dėkoja sirgaliams. Jis atsisako kaltinti kolektyvą ir prisiima kaltę sau. Būtent Sebastianas sugeba atnešti į „Ferrari“ ramybės. Jis formuoja komandos ateitį ir užduoda jai vystymosi kryptį, kartu stengdamasis likviduoti nenormalios aplinkos pasekmes, kuri į Maranellą atėjo per pastaruosius 4 metus.

Nuo pat sezono pradžios sklandė gandai, kad kai „Ferrari“ laimės čempionatą, Maurizio Arrivabene padėkos už darbą ir paliks komandos vadovo postą aukštai iškelta galva. Bet kadangi vilčių pergalei beveik neliko, jo, matyt, laukia išėjimas be šlovės spindulių. Kaip bepasibaigtų sezonas, jis vis tiek išeis. Tas faktas, kad komanda patiria nesėkmes būtent tada, kada tikrai galėjo pasiekti sėkmės, yra jo vadovavimo metodų pasekmė.

Tai, kas vyksta su „Ferrari“, nieko nedžiugina. Komanda ir pats prekinis ženklas jau seniai tapo automobilių sporto sinonimu, lenktynių pasaulio legenda. Galima tik tikėtis, kad ankstesnių metų klaidos bus suprastos ir įvertintos ir ko Sergio Marchionne nepaskirtų į šį postą, šis žmogus sugebės atstatyti taiką, ramybę ir užtikrintumą.

Enzo Ferrari kalbėdavo, kad lenktyninės mašinos nebūna nei gražios, nei baisios, bet tampa puikiomis, kada laimi. Gali būti, kad tai liečia ir komandas apskritai? Kaip bebūtų, belieka melstis, kad „Ferrari“ vėl susigrąžintų tą grožį ir pasitikėjimą savimi, kurie kažkada buvo išskirtiniu jų bruožu.

 



Primename, kad esate atsakingi už komentarus prieš LR įstatymus.
×

TOP naujienos

F-1.lt pulsas

Spėlionės TOP

# Vartotojas Taškai
1. Tadux15 565
2. ramasgo 556
3. Dainius Bendikas 556
4. mantioras 554
5. Kęstutis Šimkus 553