Didėjantis etapų skaičius – brutalioji pusė

Kalbant apie viešbučių kambarius, anksčiau turėjome dalintis kambariais, tačiau dabar daugelis komandų suprato, kad visiems suteikus vienviečius kambarius jų biudžetas per daug nenukentėjo. O teigiama žmonių reakcija, kurios jie dėl to sulaukė, buvo naudinga komandoms.

Tačiau komandų socialiniuose tinkluose daugiausiai kalbama apie sportininkų psichologinę būklę, bet ne apie likusius darbuotojus.

Susidaro įspūdis, kad vadovai nenori įvertinti savo mechanikų ir technikų būklės, nes rezultatai gali juos išgąsdinti. Žinodami rezultatus jie turėtų imtis veiksmų. Panašu, kad mechanikas nėra pakankamai svarbus, jog juo rūpintųsi ir tam skirtų papildomų pinigų. Pažįstu keletą kolegų, kurie psichologiškai palūžo. Mums nėra skiriama jokios papildomos paramos. Niekas neatvažiuos ir mumis nepasirūpins.

Dažnai, kai kalbama apie stresą ir įtampą, kylančią dėl milžiniško F-1 tvarkaraščio, žmonės sako: „Jei jums tai nepatinka, galite išeiti“. Kai kurių komandų vadovai yra taip pasakę. Tačiau toks požiūris tik parodo, kad kai kurie asmenys yra stipriai nutolę nuo realybės ir tiki, kad specialistus galima pakeisti taip paprastai, kaip šviestuvo lemputes. Vadovaujantis tokiu požiūriu po kurio laiko liks tik vaikai, dirbantys šį darbą. Nerasite puikių mechanikų, nerasite puikių technikų, o sportas stipriai dėl to nukentės, nes nebebus taip, kad geriausi darbuotojai dirbs geriausiose komandose, kurioms atstovauja geriausi lenktynininkai.

Jei kuri nors komanda mano, kad gali paaukštinti jauną žmogų, neturintį patirties, iš žemesnės kategorijos, ir tikėtis, kad ateityje jis padės nugalėti čempionate, tokia ekipa nesuvokia šio sporto realybės. Reikia patyrusio žmogaus, kuris perduotų savo žinias, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas. Reikia, kad dabartinė karta mokytų naująją. Be viso to komandai nepavyks tapti geriausia.

Manau, kad F-1 artėja prie lūžio taško, nes tvarkaraštis vis ilgėja, o sporto vadovai mano, kad gali ir toliau rengti lenktynes tris savaitgalius iš eilės. Tiek daug žmonių šiemet kalbėjo apie pasitraukimą, o to anksčiau tikrai nebuvo, bent jau per tą laikotarpį, kai dirbu šiame čempionate.

Dažniausiai sezono pabaigoje būna du ar trys komandos nariai, kurie nusprendžia, kad nebenori toliau keliauti į lenktynes. Tačiau šiemet buvo daug daugiau žmonių, kurie kalbėjo apie pasitraukimą. Manau, kad su Covid pandemija žmonės suprato, kad yra gyvenimas ir už F-1 ribų.

Nerimauju ir dėl ilgalaikės ateities, nes be viso streso ir įtampos, kurią sukelia tvarkaraštis, mechanikai taip pat kenčia dėl biudžeto lubų. Per pastaruosius 20 metų mechaniko darbo užmokestis beveik nesikeitė. Be to, kadangi komandos stengiasi riboti išlaidas dėl biudžeto lubų, jos paprasčiausiai negali sau leisti didinti atlyginimų, kurie atitiktų infliaciją. Taigi, tai stabdys darbo užmokesčio augimą ir žlugdys F-1 darbo rinką.

Galimas keistas scenarijus, pagal kurį geriau eiti dirbti į „Formulę-2“, „Formulę-E“ ar WEC už šiek tiek mažesnius pinigus, bet dirbti beveik perpus mažiau ir nesusidurti su visais 23 lenktynių tvarkaraščio rūpesčiais.

Tiems, kurie mėgsta F-1 ir kurie gali atlaikyti didelį stresą, tiesiog nėra galimybių siekti normalios karjeros. Anksčiau buvo galima siekti pirmojo mechaniko, vyriausiojo mechaniko ir dar aukštesnių pareigų. Ir su kiekvienu karjeros šuoliu sulaukti vis didesnio atlyginimo. Tai praeitis, nes neliko didesnių skirtumų atlyginimų srityje. Jei darbuotojai nemato šviesesnės ateities, kaip F-1 gali tikėtis pritraukti perspektyviausius asmenis iš kitur? Ir ar logiška, kad biudžeto lubų taisyklėse nėra įtraukti geriausiai apmokami komandos darbuotojai, kurie ir taip mėgaujasi daug didesne prabanga nei dirbantys garaže?

Manau, kad komandų vadovai ir tie, kurie vadovauja F-1, žino kas vyksta, bet nemanau, kad jie tai iki galo supranta, todėl nėra skubos imtis pokyčių, kurie padėtų visiems. Jei F-1 nieko nedarys ir nereaguos į tai, tuomet tiesiog prasidės didelė žmonių kaita, o tai labiausiai pakenks komandoms.

Nemanau, kad tik komandų darbuotojai mano, jog 23 etapai per metus yra per daug. Manau, kad ir sirgaliai nėra sužavėti mintimi rengti lenktynes tris savaitgalius iš eilės. Atrodo, kad sportas tam tikra prasme praranda savo vertę, lenktynės nebėra tokios vertingos ir svarbios, nes jų dabar tiek daug.

Ir kodėl nesvarstoma apie tvarkaraštį, kuris tiktų ir čempionato darbuotojams? Kodėl, pavyzdžiui, kitais metais iš Azerbaidžano keliausime tiesiai į Kanadą? Tai visiškai beprasmiška, ypač kai lenktynės Turkijoje ir Baku skamba kaip daug geresnis sprendimas.

Bet yra keletas sprendimų, kurie mums labai padėtų.

Žinoma, atlyginimai visada yra svarbūs. Reikia iš naujo apsvarstyti darbo užmokesčio struktūrą sporte ir užtikrinti, kad dėl biudžeto lubų labiausiai nenukentėtų sunkiausią darbą atliekantys žmonės.

Nežymiai padidinus atlyginimą vadovui, galbūt jis didelio skirtumo nepajaustų. Tačiau mums, dirbantiems garažuose, padidinus atlyginimą, tai būtų didžiulis pokytis. Be to, kodėl gi nepadarius taip, kad tais atvejais, kai rengiamos kelios lenktynės iš eilės, nereiktų skristi ekonomine klase? Tokiu atveju nusileidę būtume daug geresnės būklės ir galėtume geriau atlikti savo darbą.

O kaip dėl darbuotojų rotacijos sistemos? Geriausi komandos nariai būtų motyvuoti visą sezoną. Žinau, kad viena komanda šiemet išbandė rotacijos sistemą keliose lenktynėse ir jiems tai buvo labai naudinga.

Galbūt situacija labiau pasikeistų, jei sulauktume daugiau dėmesio iš F-1 vadovų.

Mes visi dirbame šį darbą, nes labai mėgstame lenktynes. Tačiau ateina laikas, kai mūsų psichinė ir fizinė savijauta turi būti svarbesnė už sporto poreikius ir norus rengti lenktynes.

Daugiau laiko poilsiui, tinkami sveikatos patikrinimai, kad galėtume pasiekti geriausius rezultatus, ir tiesiog geresnio supratimo apie tai, koks iš tikrųjų yra mūsų gyvenimas, kai pasiekiamas dugnas po dar vieno trigubo savaitgalio. Mums tai labai daug ką reikštų.