Ferrari komandos istorija

Manau, čia galima būtų diskutoti apie visą komandos istoriją,būtų labai smagu , kad čia rinktusi tie kuriems Ferrari komanda tai kažkas įpatingo

joa sutinku, bet viestiek atsiras tokiu ... kurie cia ateis pavaryt apie ferrari, zinodami tik kaip RB MS praleido, tai neisvengiama, siame puslapio gyvavymo periode, o siaip tai ideja gera :goodjob:

kamikadzia> tai kad sito neisvengsi dar labai ilga laika, nes sitas klausimas atviras nuo puslapio gyvavimo pradzios turbut..

Pradedant kalbėti apie komandos istoriją, galima būtų paminėti keletą įdomių faktų apie patį Enzo Ferrari, jis 1920 metų pradžioje lenktyniavo Targa Florio lenktynėse sudėtingais ir galima sakyti pavojingais keliais, na o jo kaip lenktynininko pasiekimai buvo gan kuklūs, geriausi rezultatai 2 ir 5 vietos. Tačiau jis atsiskleidė, kaip puikus organizatorius ir sugebėjo pritraukti Luigi Bazzi tų laikų garsų automobilių konstruktorių ir Vittorio Jano puikų inžinierių.

O ar žinote kokia Ferrai emblemos atsiradimo istorija?
Frančesko Barakke- pirmojo pasaulinio karu laikų lėktuvo pilotas, būtent jo lėktuvo sparnus ir puošė ši emblema
1923 metais vienų lenktynių metu jo tėvai Enzo Ferrari ir padovanojo šią emblemą.

Ferrari istorija prasideda nuo vieno žmogaus – Enzo Ferrari. Jis gimė šalia nedidelio Italijos miestelio Modenos 1898 metų vasario 18-ąją. Kai berniukui sukako dešimt metų. Tėtis nuvežė jį pažiūrėti automobilių lenktynių Bolonijoje. Greitis ir varžybų aistra sužavėjo Enzo. Jis nutarė užaugęs tapti lenktyninku.
Alfredo Ferrari Modenoje turėjo metalo apdirbimo fabrikėlį. Kaip ir priklauso tėvą mylinčiam sūnui, Enzo jau nuo mažens sukinėjosi dirbtuvėse ir padėjo dirbti įvairius darbus. Taip ir prabėgo paauglystės dienos ir netgi metai, kai kiti draugai stojo į universitetus.
Nebaigęs aukštųjų mokslų E.Ferrari iki 1916 metų dirbo šeimos dirbtuvėse. Tais metais žuvo jo tėtis ir vyresnysis brolis. Tai buvo skaudus smūgis aštuoniolikmečiui. Jam teko ieškoti naujo darbo. Pirmieji bandymai nebuvo sėkmingi. Šį laikotarpį galima pavadinti netgi kiek paradoksaliu – kai vaikinas kreipėsi į Fiat dėl darbo, nebuvo priimtas. Vėliau būtent šis automobilių gamintojas nusipirko pusę būsimosios Ferrari kompanijos...
Per Pirmąjį pasaulinį karą E.Ferrari liko Italijoje ir dirbo arklių kaustytoju. Po karo pavyko įsidarbinti vairuotoju vienoje Turino kompanijoje, kuri gamino sunkvežimių važiuokles ir jų dalis. Enzo dirbo ne tik eiliniu vairuotoju, bet buvo paskirtas naujų sunkvežimių bandytoju. Jau tada bandymai vykdavo specialiai tam skirtuose kelių ruožuose ir važiuojama buvo tikrai greitai... E.Ferrari nutarė, kad savo gyvenimą skirs automobilių lenktynėms.
1919 metais Enzo pirmą kartą sėdo prie tikro sportinio automobilio vairo. Startavo Italijos automobilių kalnų lenktynėse ir pirmose varžybose užėmė ketvirtąją vietą. Jaunuoju talentu iškart susidomėjo Alfa Romeo komanda ir kitais metais E.Ferrari tapo šios ekipos lenktyninku. Alfoje ne tik lenktyniavo, bet ir ėmė domėtis automobilių technika, artimai bendravo su konstruktoriais ir inžinieriais. Netrukus kartu su Alfa Romeo sukūrė antrą gamyklos komandą, tačiau jai atstovaujant aukštų rezultatų pasiekti nepavyko. Antrajai savo ekipai Alfa Romeo ne visuomet tiekdavo naujausias ar kokybiškiausias dalis. Dėl to lenktynės dažniausiai baigdavosi techniniais automobilių gedimais.
Tai E.Ferrari paskatino visus ekipos komponentus kurti savarankiškai – iš pradžių variklį, pavarų dėžę, vėliau ir važiuoklę bei pačią komandą. Kai 1925 metais Alfa Romeo nusprendė lenktynėse nebedalyvauti, Enzo įkurta „Societe Anonima Scuderia Ferrari“ komanda liko vienintelė grandis tarp Alfos ir firmos klientų, lenktyniavusių jos automobiliais.
Scuderia Ferrari ruošdavo varžyboms buvusias Alfa Romeo mašinas. 1925 metais E.Ferrari ekipai atstovavo net 50 lenktyninkų! Scuderia Ferrari tapo didžiausia komanda, kurią sukūrė vienas žmogus. Vairuotojai atlyginimo negaudavo, tačiau jeims pagal parodytus rezultatus buvo skiriamos atitinkamos prizinių fondų dalys.
Už bet kokią techninę ar administracinę konsultaciją lenktyninkas jau turėjo susimokėti pats, arba susirasti rėmėją. E.Ferrari ekipos struktūra buvo tokia: telefonu paskambinama pilotui ir šis, atvykęs į trasą, gauna visiškai parengtą automobilį. Visi dalyvio ar kiti mokesčiai jau būdavo sumokėti Scuderia Ferrari komandos, todėl jam tereikėdavo tik lenktyniauti.
Scuderia Ferrari automobiliai startavo 22 varžybose, iškovojo 8 pergales ir ne vieną prizinę vietą. Tai buvo tikra sensacija! Ekipos vardas tapo žinomas visame pasaulyje.
Po kelerių metų Alfa Romeo vėl grįžo į automobilių lenktynes, tačiau nenutrakė dalių tiekimo E.Ferrari vadovaujamai komandai. Pastarasis tuo buvo pasirūpinęs anksčiau, nes dalis jo ekipos akcijų priklausė Alfai, o Enzo turėjo dalį šios firmos vertybinių popierių. Abi pusės buvo suinteresuotos ir tai garantavo tarpusavio pasitikėjimą. Panašiai E.Ferrari pasielgė su Pirelli, Shell ir Bosch. Taip gimė patikimas partnerių tinklas.
1933 metais dėl finansinių problemų Alfa Romeo dar kartą pasitraukė iš lenktynių. Enzo tikėjosi, kad Scuderia Ferrari pati ims gaminti atsargines automobilių dalis ir išsivers be šios firmos pagalbos. Tačiau sumanymas nepasiteisino. Padėtį išgelbėjo Pirelli firma, kuri įtikino Alfa Romeo ir toliau tiekti mašinas bei atsargines dalis E.Ferrari komandai. Scuderia Ferrari tapo Alfos automobilių sporto departementu.
Šis bendradarbiavimas truko beveik penkerius metus, bet aukštų laimėjimų iškovoti nepavyko. Išskyrus puikią Tazio Nuvolari pergalę pergalę Prancūzijos Grand Prix, Scuderia Ferrari komandos pilotai nugalėdavo tik retkarčiais, tačiau dalyvaudavo daugelyje lenktynių ir vis dažniau tapdavo žiūrovų numylėtiniai.
1937 metais Enzo pareikalavo, kad Alfa pagamintų Voiturette klasės automobilį su 1,5 litro darbinio tūrio varikliu. Šis noras baigėsi tuo, kad Alfa Romeo nusprendė lenktynių komandą susigrąžinti atgal į gamyklą. E.Ferrari netako vyriausiojo ekipos vadovo posto.
Taip išsiskyrė jo ir italų automobilių firmos keliai. Su Alfa Romeo Enzo buvo pasirašęs tokią sutartį: jeigu sulaužys įžadus šiai kompanijai, jo komanda ketverius metus negalės dalyvauti lenktynėse. Enzo nenuleido rankų ir įkūrė firmą Auto-Avio Construzioni S.p.A, kuri gamino automobilių dalis įvairiems užsakovams.
Dar neprabėgus ketveriems metams po sutarties nutraukimo su Alfa Romeo 1940-ųjų Mille Miglia lenktynėse buvo užregistruoti du raudoni automobiliai. Jie vadinosi AAC815s, tačiau iš tiesų tai buvo pirmieji ir patys tikriausi Ferrari! Vis dėlto pirmuoju tikruoju Enzo gamybos automobiliu laikomas 1947-aisiais Piacencos miesto lenktynėse debiutavęs raudonos spalvos Tipo 125 Sport. Ant jo šono puikavosi Ferrari emblema – juodas piestu stojantis žirgas geltoname fone.
Iki Formulės-1 čempionatų pradžios Ferrari dalyvavo daugelyje lenktynių, iš kurių svarbiausios ir prestižiskiausios tuo metu buvo laikomos Grand Prix varžybos. Deja, jose aukštų rezultatų nepasiekta. Be jau minėtos T.Nuvolari pergalės Prancūzijos GP, Enzo Ferrari labiausiai vertino šio lenktynininko startą 1948-ųjų Mille Miglia lenktynėse. Jos vyko nedidelius šiaurės Italijos miesteliu ir miestus jungiančiuose keliuose.
Tai metais T.Nuvolari jau sirgo sunkia liga, iš didžiojo lenktyninko atėmusia jėgas. Galbūt kas nors kitas būtų pasidavęs, bet tik ne Tazio. Jis turėjo atstovauti Cistitalia komandai, tačiau šios automobilis laiku nebuvo paruoštas startui. Tada sportinę mašiną pasiūlė E.Ferrari.
Tai buvo atviras Ferrari 166C, kuris nelabai tiko Mille Miglia varžyboms. Tačiau T.Nuvolari jautė, kad liga sparčiai progresuoja. Pasvarstęs, kad daugiau progų lenktyniauti gali ir nepasitaikyti, sėdo į 166C...
Į už kelių kilometrų nuo starto esantį Ravenos miestelį atvažiavo pirmas. Lenktyninko nesutrikdė nė nukritusios variklio gritelės ir gaubtas. Pasiekęs Florenciją, nuo antroje vietoje važiavusio piloto jis buvo atitrūkęs beveik 30 minučių! Staiga atsilaisvino automobilio sėdynė ir Tazio vos neiškrito ant asfalto. Trumpo sustojimo metu sėdynė buvo pakeista senu apelsinų maišu...
Tačiau Nuvolari važiavo vis greičiau ir greičiau! Ne vienas lenktynių žiūrovas ėmė būgštauti, kad nepagydoma liga sergantis lenktyninkas nusprendė mirti sėdėdamas prie automobilio vairo... Viename iš techninio aptarnavimo sustojimų E.Ferrari paprašė piloto baigti lenktynes, tačiau šis tik nuspaudė akceleratorių! Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, bet T.Nuvolari privažiavus Reggio Emilia miestelį, kurio nepasiekė nė vienas lenktynių dalyvis, lūžo Ferrari 166C pakabos svirtis. Tazio buvo toks nusilpęs, kad nesugebėjo pats išlipti iš automobilio. Apie tokį lenktyninko didvyriškumą ir apie Ferrari automobilio greitį sužinojo visas pasaulis...
F-1 pasaulio čempionatas gimė 1950 metais. Suprantama, kad vienas pirmųjų, pareiškusių norą dalyvauti, buvo Enzo Ferrari. Ankstesniuose čempionatuose ir lenktynėse užkovojusi visų pasaulio gerbėjų širdis Ferrari komanda netruko sulaukti sėkmės ir Formulėje-1.
Pirmuosiuose Grand Prix čempionatuose dominavo ankstesnėse automobilių lenktynėse patirtį sukaupusi Alfa Romeo komanda, kuriai atstovavę Giuseppe Farina, Juanas Manuelis Fangio ir Luigi Fagioli skynė vieną pergalę po kitos.
Tačiau Ferrari taprireikė vos daugiau nei vienų metų – 1951-aisiais raudonieji bolidai ėmė artėti prie greitųjų Alfų, kartais jas net lenkdami. Ir štai Silverstoune, kur argentinietis Jose Froilanas Gonzalesas vairavo Ferrari Type 375 bolidą, Enzo komanda šventė savo pirmąją Grand Prix pergalę. Jau tada vienas svarbiausių sėkmės faktorių buvo galingas ir patikimas 12 cilindrų 4,5 litro darbinio tūrio, per 330 AG išvystantis variklis.
E.Ferrari suprato, kad sportinio automobilio širdis yra motoras, todėl didžiausia jo kompanijos biudžeto dalis buvo skiriama būtent jam kurti ir tobulinti.
„Esame tikri automobilių gamintojai“ – ne kartą yra sakęs E.Ferrari, norėdamas pabrėžti, kad visi pagrindiniai Ferrari mazgai yra gaminami jo kompanijoje, o ne perkami iš partnerių.
Įsimintina dar viena Ferrari pergalė 1951 metais, pademonstravusi, kad atėjo galas Alfa Romeo dominavimui. Per Italijos GP finišo liniją vienas po kito kirto net penki raudonieji bolidai, Natūralu, kad šio triumfo tęsiniu tapo 1952 ir 1953 metai, kai Ferrari vairavęs Alberto Ascari du kartus tapo čempionu. Tarp komandų nugalėjo E.Ferrari ekipa, tačiau konstruktorių įskaitos tada dar nebuvo.
Tiesa, tų metų lenktynes tiksliausia vadinti Formule-2, nes tuomet Formulės-1 čempionate neužsiregistravo nustatytas dalyvių skaičius, todėl Grand Prix lenktynės vyko pagal Formulės-2 reikalavimus.
1954 metais vėl buvo laukiama Ferrari pergalės, bet visus italų planus sužlugdė Mercedes komandos debiutas. „Dvigubomis sidabrinėmis strėlėmis“ vadinti bolidai (tokia buvo jų kėbulo forma) buvo nepavejami ir Mercedes atstovavęs J.M.Fangio iškovojo du čempiono titulus 1954 ir 1955 metais. Keista, bet po dviejų titulų Mercedes baigė savo pradėtą F-1 karjerą, todėl J.M.Fangio ėmė ieškoti vietos kitoje stiprioje komandoje. Ilgai ieškoti nereikėjo, nes ta kita stipri komanda buvo Ferrari. Tai nulėmė dar vieną Ferrari titulą – 1956 metais J.M.Fangio vėl tapo čempionu.
1957 metais Cooper komanda imasi radikalių techninių sprendimų ir variklį iš priekio perkelia į bolido galinę dalį. Tai inžinieriams leido pagerinti automobilio aerodinamiką, pagerėjo matomumas iš kokpito ir piloto saugumas. Ypač svarbus naujos variklio montavimo vietos laimėjimas buvo pagerėjęs važiuoklės balansas. Bolidas tapo lengviau valdomas ir tai, be abejo, netruko atsispindėti Cooper komandos rezultatai. Vis dėlto Ferrari su priekyje įtaisytu varikliu vairavęs Mike‘as Hawthornas (lenktyniavo apsirengęs žalios spalvos kostiumu ir kaklaraisčiu) 1958 metais nugali vienose lenktynėse ir penkis kartsu finišuoja antras. Jis iškovoja čempiono titulą asmeninėje įskaitoje, tačiau tais metais pradėtą rengti konstruktorių čempionatą laimi Vanwall ekipa. Ferrari nuotaiką aptemdo ir dvi tais metais įvykusios tragedijos – lenktynėse žūva jos pilotai Luigi Musso ir Peteris Collinsas. Enzo Ferrari kompanijoje prasideda radikalių pokyčių laikotarpis. Didinami sportinių Ferrari automobilių gamybos mastai, komanda dalyvauja ne tik Formulės-1 lenktynėse, bet ir daugelyje kitų čempionatų. Tai suryja beveik visą kompanijos pelną, tačiau E.Ferrari nekeičia savo įsitikinimo, kad automobilių lenktynės yra geriausia jo gaminamų raudonų automobilių reklama.
Po dviejų Cooper komandos karaliavimo F-1 arenoje metų Ferrari pasikviečia naują inžinierių Mauro Forghieri. Jis 1961 metais sukuria geriausią tų laikų bolidą: Ferrari 156 su šešių cilindrų varikliu, sumontuotu važiuoklės viduryje ir nepriklausoma pakaba. Ekipos pilotai Philas Hillas, Wolfgangas von Tripsas ir Giancarlo Baghetti visus varžovus palieka už savęs. Dėl čempiono titulo kaunasi du pirmieji, tačiau per Italijos GP į žiūrovų tribūną išlekia W. von Tripso pilotuojamas bolidas. Avarijos metu žūva lenktyninkas ir 13 žiūrovų... Čempionate tik vieno taško persvara prieš žuvusį komandos draugą laimi P.Hillas, o į Ferrari sąskaitą įrašomas pirmasis Kontruktoių taurės nugalėtojos titulas.
Kaip jau dažnai atsitinka Formulėje-1, žymūs techninių reikalavimų pasikeitimai sumaišo lyderių gretas. Taip atsitiko 1962 ir 1963 metais, kai pagal galią Ferrari 8 cilindrų varikliai galejo būti lyginami tik su vidutiniokais.
1964 metais pirmą kartą per F-1 istoriją čempionate užregistruoti tik du Ferrari komandos pilotai. Tokį žingznį Enzo Ferrari buvo priverstas daryti dėl pinigų stokos. Pilotais pasirinkti motociklų lenktynių čempionas anglas Johnas Surteesas ir italas Lorenzo Bandini. Buvo sukurtas naujas 8 cilindrų variklis, kurio charakteristikos jau neatsiliko nuo varžovų. J.Surteesas nugalėjo Niurburgringe bei Moncoje ir tapo čempionu vos vienu tašku aplenkęs Grahamą Hillą, lenktyniavusį BRM komandoje. Neblogi L.Bandini rezultatai taip pat padėjo iškovoti antrąjį Ferrari titulą konstruktorių įskaitoje.
Po šio italų komandos laimėjimo prasidėjo 11 metų trukęs ekipos nuosmukis. Negalima teigti, kad raudonieji bolidai buvo blogi, tiesiog – kitos ekipos išrasdavo tai, ko Ferrari inžinieriai nespėdavo padaryti pirmi. Anglų komandos Brabham, Lotus ir Tyrrell džiaugėsi techniniu pranašumu ir šių ekipų pilotai skynė pergales. 1967 metais Ferrari pilotas Lorenzo Bandini buvo įžiebęs viltį iškovoti čempiono titulą, tačiau viršijo savo ir bolido galimybes. Tai baigėsi avarija Monako GP ir L.Bandini mirtimi.
Nesėkmės nualino legendinę komandą ir E.Ferrari buvo priverstas daryti žingsnį, apie kurį anksčiau net nebūtų pagalvojęs – pardavė Fiat kompanijai 50% Ferrari akcijų. E.Ferrari nebebuvo vienintelis ir pagrindinis savo firmos vadovas, bet atsirado naujas finansų šaltinis.
1970 metais Ferrari sukūrė Type 312 B bolidą, kuris ėmė skinti pergales jau nuo pirmųjų lenktynių. Užsimezgė dramatiška kova tarp italų koamndos ir Lotus. Čempionato pabaigoje pastarosios automobilį pilotavęs Johenas Rindtas išsiveržė į priekį. Net ir tragiška jo mirtis dar nepasibaigus čempionatui napaliko vilčių Ferrari atstovams. J.Ickxo ir C.Reutermanno pergalės žadėjo Ferrari dar vieną titulą, tačiau jų pergalių neužteko.
1974 metais komanda iš Maranelo sumažino aktyvumą kitose lenktynėse ir pagrindinį dėmesį sutelkė į Formulę-1. Tai žymiai pakeitė ir komandos persinolą. Ferrari vadovu tapo jaunas teisininkas Luca di Montezemolo, karjeros laiptais kilęs su Fiat.
Niki Lauda, kurio talentu jau senai tikėjo E.Ferrari, buvo perpirktas iš BRM. Ir iš tiesų – austras patenkino visus lūkesčius – jau pirmose lenktynėse su Ferrari Argentinoje finišavo antras. Dviguba jo ir C.Ragazzoni pergalė Ispanijoje italų komandą vėl pavertė pretendente į čempionės titulą. Tačiau galutinės asmeninės įskaitos nugalėtoju tapo Emersonas Fittipaldi, o Konstruktorių taurė atiteko McLaren.
Nedaug teatsilikusi Ferrari tereikėjo tik geresnio bolido. Jis pasirodė 1975 metais ir vadinosi Type 312 T. Jame buvo skersai sumontuota transmisija, kuri leido teigiamai pakeisti bolido galo aerodinamiką. N.Lauda triumfavo – iškovojo penkias pergales ir čempiono vardą, o Ferrari pagaliau vėl tapo komandinės įskaitos nugalėtoja. Italijos automobilių sporto gerbėjai buvo devintame danguje...
Kitai metais Niki vėl skynė pergales, tačiau lenktynėse Niurburgringe vos neįvyko tragedija – slidžiame kelyje po lietaus austras nesuvaldė bolido ir rėžėsi į apsauginį barjerą. Avarijos metu užsiliepsnojo išsilieję degalai. Austro kojos buvo įstrigusios kokpite ir jis negalėjo palikti fakelu virtusio Ferrari. Tik soliadarių kolegų dėka N.Laudai pavyko išvengti mirties – iš degančio bolido jį ištraukė šalia sustoję pilotai. Gydytojai kelias dienas kovojo dėl Ferrari lyderio gyvybės. Nors visas apdegęs, jis liko gyvas.
Po šešių savaičių įvyjo steuklas – N.Lauda vėl sėdo prie Ferrari bolido vairo ir Moncoje finišavo ketvirtas. Kova dėl čempiono titulo su Jamesu Huntu vėl įsiliepsnojo. Viskas turėjo baigtis finaliniame etape Japonijoje. N.Lauda pirmavo trimis taškais, tačiau dėl labai stipraus lietaus pirmame rate grįžo į boksus – lenktyniauti buvo per daug pavojinga. Jo pavyzdžiu pasekė dar nevienas pilotas, tačiau J.Huntas liko trasoje ir važiavo kaip beprotis. Jam nesutrukdė net sprogusi padanga. Anglas finišavo trečias ir tapo čempionu. Bet Konstruktorių taurė atiteko Ferrari.
1977 metais šios komandos laukė dar vienas triumfas – čempionu vėl tapo Niki, o komandos draugas Jody Scheckteris liko antras. Tarp ekipų vėl nugalėjo Ferrari.
1978 metais N.Lauda perėjo į Brabham, tačiau E.Ferrari jau buvo nusižiūrėjęs kitą pilotą – trisdešimtmetį vaikiško veido Gilles‘į Villeneuve‘ą. Jis lenktyniavio kaip velnias – niekas taip vėlai nestabdė, ir niekas taip gražiai nesugebėdavo aplenkti varžovų. Gilles‘iui prognozuota – arba jis taps čempionu, arba žus... Nors tais metais dominavo Lotus, 1979 metais sėkmė sugrįžo pas Ferrari. G.Villneuve‘o komandos draugas J.Scheckteris nugalėjo asmeninėje įskaitoje, o šešios Ferrari pilotų pergalės atnešė dar vieną Konstruktorių taurę.
1980 metais Ferrari vėl smuko žemyn. 3 litrų darbinio tūrio 12 cilindrų variklis buvo morališkai pasenęs ir šis sezonas tapo blogiausias per komandos istoriją.
Panaši ir 1981 metų istorija, nors šį kartą ekipos Achilo kulnas buvo senoviškas monokokas – pagrindiniai varžovai jau naudojo naują anglies pluošto technologiją, tuo tarpu Ferrari konstrukcijoje dar dominavo aliuminio rėmai.
1982 metais į Ferrari pakviestas novatoriškų minčių kupinas Harvey Postlethwaite‘as. Jo sukurtas naujas bolidas ėmė lenkti lyderius. G.Villeneuve‘as ir Didier Pironi žiūrovus žavėjo ne tik įveikdami varžovus, bet ir kovodami tarpusavyje. Kad Ferrari nugalės konstruktorių įskaitoje, niekas neabejojo po dvigubos Gilles‘io ir Didier pergalės Imoloje. Vienas iš jų pretendavo ir į čempionų titulą. Tačiau po San Marino GP komandos draugai mirtinai susipyko – Ferrari vadovai norėjo, kad nugalėtų kanadietis, o prancūzas aplenkė jį paskutiniame posūkyje. G.Villeneuve‘as žadėjo atsirevanšuoti per kitą – Belgijos – GP. Tačiau jo bolidas per treniruotes kliudė Jocheno Masso March bolidą ir pakilo į orą. Išcentrinė jėga Gilles‘ą išmetė iš kokpito... Jis žuvo net nepajutęs skausmo... Netrukus lemtis Ferrari komandai atnešė dar vieną nelaimę. Per treniruotes Hokenhaime D.Pironi patyrė avariją ir nebegalėjo lenktyniauti ne tik tų metų čempionate, bet ir iš viso atsisveikino su automobilių sportu... Didier pritrūko vos penkių taškų iki čempiono Keke Rosbergo, tačiau jo ir Gilles‘io surinktų taškų pakako, kad Ferrari laimėtų Konstruktorių taurę.
Tokie sėkmės posūkiai ir tragedijos išderino Ferrari komandos darbą. Nors čempionės titulas buvo iškovotas ir 1983 metais, vidiniai vadovų ir personalo nesutarimai ėmė griauti komandos narių pasitikėjimą sėkme. Be to, vis labiau nepavejami tapo varžovai – McLaren, Williams...
1988 metų rugsėjo 14 dieną mirė Ferrari įkūrėjas Enzo Ferrari. Jo įpėdinio ar pasekėjo paieškos dar labiau kurstė komandos nesantaiką. Padėtį bandė gelbėti L. di Montezemolo, tačiau ir jo sprendimai ne visuomet būdavo teisingi.
Įdomu, kad praėjus dviem savaitėms po E.Ferrari laidotuvių italų komandai atstovavęs Gerhardas Bergeris po ilgos pertraukos vėl iškovojo pergalę.
Ferrari nusprendė varžovus aplenkti techniniais sprendimais, nes Maranelo gamykloje dirbo ne vienas geriausias to meto konstruktorius. Italai pirmieji panaudojo hidraulikos valdomą transmisiją su pavarų perjungimo svirtimis ant vairo. Ją 1989 metais, kaip vieną didžiausių atradimų per visą F-1 istoriją, įvertino į Ferrari pakviestas anglas Nigelis Manselas. Deja, šis atradimas, kurį netruko nukopijuoti visi konkurentai, kaip ir 12 cilindrų variklis su penkiais vožtuvais vienam cilindrui, buvo per daug šviežios naujovės – neliko laiko techninių problemų sprendimams.
1990 metais į komandos gretas buvo pakviestas tuo metu jau triskart pasaulio čempionas Alainas Prostas. Ferrari F190 bolidas buvo itin tobulas kūrinys, o jo variklis galia nusileido nebent McLaren ekipos Honda agregatams. Bet McLaren turėjo dar vieną stiprybės šaltinį – bolidą pilotavo Ayrtonas Senna. Jo ir A.Prosto dvikovos gniauždavo žiūrovų kvapą. Prancūzas laimėjo penkeriose lenktynėse, tačiau kovoje dėl čempiono titulo pirmavo brazilas. Priešpaskutiniame etape Sudzukoje Alainas palaidojo viltis iškovoti nugalėtojo titulą – pirmame posūkyje Ayrtonas taranavo varžovą ir tapo čempionu. Taškų Ferrari neužteko ir Konstruktorių taurei laimėti.
1991 metai vėl baigėsi A.Sennos ir McLaren pergale. Dėl nesutarimų ir kritikos Ferrari atžvilgiu iš komandos buvo pašalintas A.Prostas.
Prasidėjo vidinė komandos restruktūrizacija. Ferrari prezidentu buvo paskirtas L. di Montezemolo. 1993 metais liepos pirmąją Ferrari komandos vadovu tapo J.Todtas. Iki tol Grand Prix pasauliui nežinomas žmogus pagarsėjo po pirmojo nurodymo – uždraudė machanikams darbo metu gerti vyną. Šis gėrimas daugeliui italų yra tapęs kasdieniniu pietų dalimi(tarsi kompotas), tad iš pradžių draudimas nustebino Ferrari narius. Bet jie pakluso.
Juokai juokais, tačiau nedidukas prancūzas, kurį F-1 kuluaruose vadina Napoleonu, bene labiausiai prisidėjo prie legendinės komandos renesanso.
Atėjęs į šią ekipą prancūzas susidūrė su slogia atmosfera – jos pilotai nebuvo iškovoję pergalių jau pusantrų metų, nors komanda iš Maranelo buvo laikoma pačia turtingiausia iš F-1 dalyvių, o jai atstovavę Jeanas Alesi ir Gerhardas Bergeris – aukštos klasės lenktyninkais.
1993 metais Ferrari užėmė ketvirtąją komandinės įskaitos vietą, nuo tų metų Konstruktorių taurės laimėtojos Williams atsilikusi net 140 taškų.
Daugelis ekspertų ir net kai kurie italų kolektyvo atstovai siūlė perkelti Ferrari techninę bazę į Angliją, kuri tuo metu buvo tapusi F-1 technologijų centru. Tuo tarpu J.Todtas pasielgė atvirkščiai – remiamas komandos prezidento Lucos di Montezemolo, anglų sukauptą patirtį perkėlė į Maranelo. Taip komanda išlaikė itališką dvasią.
1994 metais italų komandai pasirodė šviesa tunelio gale – per kvalifikacines varžybas J.Alesi ir G.Bergeris jau ėmė pretenduoti į „pole-position“, o per lenktynes – erzinti lyderius kovoje dėl pergalių. Geriausiai sekdavosi didelio greičio trasose – tokiose kaip Hokenhaimas ar Monca. Ferrari variklis laikytas vienu galingiausių, tačiau ne patikimiausių. Vis dėlto Vokietijos etape Gerhardas nutraukė dvejus su puse metų trukusį pergalių badą. Palyginti su 1993 metais, ekipa žengė milžinšką žingsnį į priekį. Progresas tęsėsi ir 1995 metais, tačiau jau nebuvo toks žymus.
Bandydamas reorganizuoti komandą J.Todtas buvo numatęs du nuoseklius etapus: pirmiausia ketino nusamdyti geriausią pilotą. Tada aplink jį suburti visą komandą ir atnaujinti techninę bazę.
Po 1995 metų sezono baigėsi Michaelio Schumacherio kontraktas su Benetton komanda ir Jeanas nedelsdamas pakvietė vokietį į Ferrari. Prancūzas pažadėjo, kad šis dalyvaus renkant ekipos kolektyvą. Taip kartu su dukart F-1 čempionu į raudonųjų ekipą iš Benetton perėjo Rosas Brawnas ir konstruktorius Rory Byrne‘as. J.Todto taktika kurti komandą aplink M.Schumacherį sulaukė daug diskusijų. Daugelis ekipų savo pilotus vertina kaip darbuotojus, svarbius, žinoma, tačiau daugumos jų pareiga – tik vairuoti automobilius ir klausyti nurodymų.
Tuo tarpu Michaelis tapo ne Jeano pavaldiniu, bet lygiaverčiu bendradarbiu – su juo prancūzas aptardavo visus svarbius sprendimus, taip pat ir antrojo Ferrari piloto kandidatūras.
Nors į Šumį sutelktas pagrindinis komandos dėmesys, tačiau ir jam ne iškart pavyko tapti čempionu su Ferrari. Šis titulas išslydo iš jo rankų paskutinėse 1997 ir 1998 m. sezonų lenktynėse. 1999 metais po smūgio į padangų sienelę Silverstoune vokiečiui dviejose voetose lūžo koja ir jis iškrito iš pretendentų į čempionus. Po Europos etapo pylos nuo L. di Montezemolo sulaukė visa komanda, o pirmiausia jos vadovas. Tada mechanikai per neapdairumą kažkur nukišo E.Irvine‘o bolido ratą. Kai airis užvažiavo į boksus, Ferrari nariai pakeitė tris formulės ratus ir nustėro – kur dingo ketvirtas? Jį surado ir parodė televizijos operatorius... Šis epizodas veikiausiai kainavo Eddie čempiono titulą. Tačiau 1999 metų sezone, po 16 metų pertraukos, Ferrari komandai pavyko iškovoti Konstruktorių čempionės titulą.
2000 metais po įnirtingos kovos su Mclaren Ferrari iškovojo ne tik Konstruktorių taure, bet ir čempionu tapo Michaelis Schumacheris. Nuo 2000 sezono iki 2004 metų sezono Ferrari tiesiog triuškina savo varžovus. Rimtesnio pasipriešinimo sulaukė tik 2003 metais iš Williams ir McLaren komandų. 2004 metų sezone Ferrari, laimėjusi 15 pergalių iš 18 galimų, nepaliko vilčių varžovams.
Ferrari legenda tęsiasi ir tik dievas žino kiek ši komanda dar iškovos pergalių ir čempionės titulų.

Visi Ferrari bolidai buvo raudoni ar raudonai balti išskyrus 1964-ųjų "158 F1", kuris buvo mėlynas su baltu dryžium. Gal kas žinot kodėl buvo padaryta tokia išimtis "raudonųjų" bolidų dažyme?

M2A2>>> kazkur skaiciau apie tai atrodo kad del kazkokio remejo ar del atskiru lenktyniu bet gerai neprisimenu...

M2A2> Toks bolidas buvo padarytas tik lenktynems JAV, kaip pagerbti ta sali.

Tik labai įdomu, kodėl būtent balta spalva, kuo su tai susijusi JAV?

Tai JAV veliavoje yra baltos zvaigzdes melyname fone.

o kad ash turiu fotke kitaip nudazyta nei jsu kalbat, ten visas bolidas melynas o kapotas geltonai nudazytas, ner jokiu baltu spalvu

va foto
http://es.geocities.com/fichastecnicas/f1-166fl-ok.JPG

Ilmor>cia gal Ferrari bolidas specialiai Juanui manueliui fangio

Latasf1 >> jo.. bet tai kaip suprast dabar? vadiansi du buvo ferrariai ne raudoni? :)

Tai Ferrari 166 1948 metų

Ilmor>>> Ne, tai buvo bandyta isleist bolida i trasa tokia spalva. Bet visi matom, gerbejai, kad Ferrari netinka tokia spalva ( gal tai ir buvo tik JAV pagerbimui kaip legendines komandos pagarba siai valstybiai ), tad ir pacios komandos, bolidu kureju, savininku, supranta, kad kita spalva netinka, o raudona tinka ir reiskia Ferrari simboli. Tokia paprasta logika. ;)

Na o kalbant apie Ferrari statistiką, ji tikrai įspūdinga
Dalyvauta net 727 GP
Pergalės 183
Užlipta ant podiumo net 562 kartus
Čempionės titulų 14
Konstruktorių taurės 14
Pol Pozicijų 179
Greičiausieji ratai 184
Vargu ar kas nors taip dar gali pasigirti!

Liamaz >> nu kad ferraris ne raudonas yra ne ferraris tai shita zinau, bet ta fangio versija dalyvavo gonkese ar ne nors vienose?

Ilmor>Tais laikais vaziuodavo ne tik gamykline Ferrari komanda,bet bolidai budavo parduodami ir privacioms.O tos privacios juos dazydavo kaip tik nori;)

Cia atsiminiau tokia idomia istorija is
Manfredo von Brauhiciaus memuaru.Turetu but idomi Mercedes fanams bei neblogai charakterizuoja pacio Enzo Ferrari charakteri.Pries 34m "Eifel GP" Niurburgringe Mercedes paruose nauja W25 specifikacija.Tais laikais bolidu svoris turejo buti ne didesnis kaip 750kg.Tuo tarpu Enzo,kuris jau tada buvo xitras zukas, tuo metu vadovavo "Alfa Romeo" sportinei komandai pastebejo,kad Mercedes mechanikai pries sverima nuleidineja stabdziu bei ausinimo skyscius..ir padave protesta,mol jie pazeidzia reglamenta,nes bolidai turi buti sveriami tik be kuro ir pilotu.Mersai buvo pasverti su skysciais,ir svere 751kg.Grese diskvalifikacija.Lenktyninines masinos jau tais laikais buvo gana tobulos,"nuimt" nuo ju-nebuvo ka.Tada Brauhicius susikrimtes burbtelejo.."taip graziai nulakuotos,ir s..".Noibaueris,Mercedes komandos vadovas pasigavo tuos zodzius ir liepe mechanikam "nudrozti" per nakti dazus.Mersai dalyvavo lenktynese,ir laimejo.
P.S.Gali pasirodyti kad cia apie Mersus,bet juk Enzo elgesys siek tiek charakterizuoja visa Ferrari,net ir siu dienu,ar ne.:)

Benagrinėdamas Ferrari istoriją prisiminiau vieną tokį faktą, kad Ferrari 146 buvo pavadintas Dino vardu, tai buvo padaryta Enzo Ferrari sūnaus garbei,nuotraukos šio modelio rasti nepavyko, jeigu kas turit įdėkit.

jei kas nezinot tai tai sunaus vardu si bolida pavadino del to kad tas sunus nesulaukes dvieju metuku numire...

Kažkaip keista, teko skaityti informaciją, kad tas sūnus dirbo prie naujojo Ferrari variklio, tai gal ne vieną sūnų turėjo??

J.M.Fangio >> jei butu turejes antra sunu, tai dabar jam ferrari ir priklausytu o ne montezemolai

Tik nepradėkim rietynių, kuo gi blogas Luca Di Montezemola?

J.M.Fangio >> o kur ash sakiau kad jis blogas? :D:D:D:D Tiesiog sakau kad po enzo mirties, savo akcijas butu sunui perdaves...

Na atsiprašau jeigu ne taip supratau, tiesiog taip pagalvojau.

Beje jeigu jau pradėjom apie Ferrari istoriją, tai gal kas internete žino kokių video nuorodų, kur galima pažiūrėti kažką apie Ferrari

BRM>Hmm,nezinau apie koki dvieju metuku Enzo sunu sneki,bet Alfredo Dino Ferrari mire 1956m,budamas 24riu.

Vytia>> aš ir nesuprantu apie ką jis ten kalba, bet Alfredo Dino Ferrari kaip jau minėjau anksčiau, dar prie variklio konstravimo prisidėjo.

Cia nebloga saituka savo favorituose radau,turetu but visiem idomu.;)
http://www.f1-legend.com/histoire/equipes/equi_ferrari.shtml

Na gan tikrai idomi nuoroda

Vytia teisus, Enzo Ferrari turejo tik viena sunu Alfredo, kuris mire 24 metu nuo kraujo vezio.
Daugiau apie Enzo Ferrari galima paskaityti viename tokiame straipsnelyje:
http://www.f-1.lt/straipsnis.php?id=93

Tai aš norėjau pratęsti kalbą apie spalvas paskutiniam F-1 naujienų numeryje buvo parašyta,kad 1958 metais Belgijos GP lenktynėse O.Gendebieno Ferrari buvo žalios spalvos.

Taigi pasirodo dar ir tokios spalvos buvo Ferrari
http://b.f1-facts.com/ul/a/1139

tai matyt dazu pritruko, tad nudaze kita spalva :D

Kaip ten bebūtų Ferrari tačiau be raudonos spalvos negaliu įsivaizduoti.

Na manau, Ferrari yra tiek isitvirtinus, kiek jokia kita komanda F-1. Na cia jau faktas, kadangi legenda vis dar naujai gyva, nuo F-1 pirmojo cempionato ir anksciau iki dabar. Kaip ten bebutu raudona reiskia Ferrari simboli, ir kita spalva tik subjaurotu komanda. Tai manau, atsilieptu ir F-1 reitingai :-)

Gal norit pasiklausyti Enzo Ferrari štai nuoroda
http://www.maranellorosso.com/file/inglese/ferrariok.html.