M. Hughesas: Arrivabene buvo nemenkas despotas

Vakar „Ferrari“ patvirtino, kad Maurizio Arrivabene palieka komandos vadovo postą, o jo vietą užima Mattia Binotto. Britų ekspertas Markas Hughesas svarsto apie tokių permainų pasekmes.

Maurizio Arrivabene atleidimas iš „Ferrari“ vadovo posto – logiškas žingsnis. Jis netiko šiam darbui ir buvo ne tiek svarbus komandai kaip Mattia Binotto, kurį komanda galėjo prarasti, jei Arrivabene būtų pasilikęs ekipos vadovu.

Bet tai nereiškia, kad būtent tokių įvykių sekos reikėjo laukti. Šie ryžtingi veiksmai pasireiškė iš „Ferrari“ kompanijos vykdomojo direktoriaus Johno Elkanno, užėmusio šias pareigas vos prieš keletą mėnesių, pusės. Pranešimai apie tai, kad Arrivabene atleidimas buvo inicijuotas kompanijos prezidento Louiso Camilleri, yra toli nuo tiesos. Beje, yra spėjama, kad pačio Camilleri pozicijos kompanijoje nėra tvirtos.

Ką Arrivabene padarė ne taip? Jam nepakako sugebėjimų įkvėpti žmones ir vesti juos paskui save. Tai, ką jis laikė savo vadovavimo stiliumi, daugelis aplinkui suprato kaip bauginimą. Toks pats buvo jo požiūris ir į spaudą – jis iš karto pereidavo į puolimą, todėl jis turėjo labai mažai draugų tarp žurnalistų. Už jo agresyvių ir nepamatuotų atsakymų slėpėsi visų detalių nesupratimas. Atrodė, kad jis net nebandydavo su tuo išsiaiškinti, o tai kėlė naujus klausimus. Iš pradžių aš galvojau, kad tai yra susiję su kalbos barjeru, bet laikui bėgant supratau, kad klydau – gimtąja kalba jis taip pat aiškindavosi analogiškai. Į aplinkinių klausimus jis žiūrėjo taip pat, kaip ir į žurnalistų klausimus.

Pavaldinių atžvilgiu jis buvo despotas ir negalėjo to kompensuoti mokėjimu įkvėpti. Vadovybės atžvilgiu jis elgėsi maždaug taip: „Taip, sere, aš esu tokios pat nuomonės“.

Arrivabene atsidūrė ne savo vietoje – ir Sergio Marchionne tai suprato po to, kai jį perviliojo iš „Philip Morris“. Velionis „Ferrari“ prezidentas jau planavo šias permainas ir apie jas informavo kompanijos direktorių tarybą. Išeitų, kad Elkannas tik įvykdė tai, ką rengėsi padaryti Marchionne (kaip ir Kimio Raikkoneno pakeitimu Charlesu Leclercu), nors neprivalėjo taip elgtis po Marchionne mirties.

Pernai metų Kinijos etape garsus iliustratorius Giorgio Piola, kuris specializuojasi ties techniniais „Formulės-1“ aspektais, nufotografavo Sebastiano Vettelio vairą, kurį pastarasis neatsargiai uždėjo ant kokpito viršaus grįžęs į techninio aptarnavimo juostą. Vėliau Piola nupiešė vairą ir parašė apie ten esantį papildomą mygtuką. Kitą dieną Arrivabene priėjo prie Piolos, pagrasino jam ir pažadėjo patikrinti, kad jis būtų atleistas iš darbo. Šis incidentas apie daug ką pasako.

Ir šis žmogus prieš keletą metų pažeidė savo pažadą nekalbėti į kamerą, kad pasakytų, jog Vetteliui nereikia bandyti valdyti komandą, o stengtis pateisinti pasitikėjimą juo kaip lenktynininku. Gali būti, jog Arrivabene tai laikė sugebėjimu valdyti žmones, bet vietoje to jis prarado vieno iš savo sąjungininkų pasitikėjimą.

Kol Arrivabene komandą laikė baimėje, technikos direktorius Mattia Binotto įtikino Marchionne, kad jei nieko negąsdinsime, tai žmonės galės laisvai reikšti savo sugebėjimus ir ištikimybę ekipai. Marchionne paklausė šio patarimo ir sudarė sąlygas tam. Rezultatas – po daugelio metų „Ferrari“ komandoje atsirado pati geriausia inžinierių grupė.

Galiausiai 2018 metais susiklostė situacija, kai blogiausia F-1 lenktynių komanda turėjo pačią geriausią mašiną. Taigi, reikalas ne vien bloguose specialistuose, bet ir valdymo stiliuje. Ir Vettelis irgi apie tai susimąstė.

Tame yra šio įvykio esmė.

„Formulė-1“ yra žmonių žaidimai, o visi žmonės yra sudėtingi, ypač jei tai – konkurencingos ir žavios asmenybės.

Tikėtina, kad „Ferrari“ neskelbė konkurso komandos vadovo postui užimti, bet jei jie tai padarytų, tai skelbime turėtų būti maždaug tokia eilutė: „Mes nepriimsime kandidatų, kurie yra linkę bauginti ir vienpusiškai mąstyti“.