N. Latifi sulygino F-1 ir F-2 bolidus

„Formulės-1“ komandos periodiškai suteikia galimybes jaunimo serijų lenktynininkams dalyvauti pirmose penktadienio treniruotėse. Pavyzdžiui, pernai Nicholas Latifi, važiavęs „Formulės-2“ čempionate, dirbo net šešiose penktadienio sesijose. Kanadietis papasakojo, kiek naudos jam davė dalyvavimas F-1 treniruotėse ir ar labai sudėtinga yra persėsti iš vienos lenktynių serijos mašinų į kitos serijos per tą patį savaitgalį.

Nicholas Latifi: „Dalyvavimas pirmoje treniruotėje F-1 yra savotiškas iššūkis, kadangi tu negali nuvažiuoti tokio ratų skaičiaus kaip pagrindinis komandos pilotas. Todėl yra svarbu deramai įvertinti riziką ir naudą, kurią gausi joje dalyvaudamas. Tu bandai komandai įrodyti viską, ką gali, tačiau kartu išvengti nebūtinos rizikos, kuri gali sugadinti pagrindinės sudėties pilotui toliau dirbti pagal programą.

Aš jaučiau pažangą kiekvieną kartą, kai tik atsisėsdavau prie vairo. Kai kuriose trasose aš jausdavausi užtikrinčiau, kadangi jas geriau žinojau ir jose leisdavau sau rizikuoti daugiau. Pavyzdžiui, Monrealio miesto trasoje atakuodavau ne taip stipriai, kaip, pavyzdžiui, Paul Ricarde, kur reikia labai pasistengti, norint „nuskristi“ iki apsauginės sienos.

Jei kalbėsime apie mašinų pilotavimą, tai skirtumas labai didelis. „Formulės-1“ mašinos yra labai greitos lyginant su „Formule-2“, nors greičiau už „Formulę-2“ nėra nieko, išskyrus F-1.

Po „Formulės-1“ sunku priprasti prie F-2, net sunkiau, nei tai gali atrodyti iš šono. Manau, kad tik lenktynininkai, kurie turi tokią patirtį, gali šį skirtumą numatyti.

Pirma, ką pastebi – ergonominiai skirtumai. Net kai bolidas stovi vietoje, tavo pojūčiai kokpite yra kitokie, tu sėdi kiek kitaip, saugos diržai jaučiami kitaip, vairas ir pedalai – kitokie. Kai pusantros valandos praleidi prie „Formulės-1“ vairo, stengdamasis važiuoti ant ribos, o po to iš karto persėdi prie „Formulės-2“ vairo ir bandai daryti tą patį, tai skirtumai, apie kuriuos aš kalbėjau, tampa labai akivaizdūs“.