Niki Lauda: Trys gyvenimai, dvi karjeros

2021 Kovo 01 d. 22:44

“Mano gyvenime nėra nieko neįtikėtino. Kiekvieno žmogaus likimas savaip nuostabus”, - kartą užsiminė Lauda. Žymusis pilotas, žinoma, pasikuklino – jam teko pergyventi tiek daug įvykių, kad jų būtų pakakę keliems žmonėms.
Labiausiai stebėtina, kad po 53-jų savo gyvenimo metų susidarė lyg trys gyvenimai. O ir jo lenktynininko karjera klostėsi taip neįprastai, kad iš esmės tai buvo dvi visiškai skirtingos jo veiklos kryptys.
“Pirmas” gyvenimas Andreas Nikolaus Lauda, arba paprastai Niki, prasidėjo 1949-ais metais vasario 22 d Vienoje. Laudos šeima buvo pasiturinti, kas labai jam padėjo vėlesnėje lenktynininko karjeroje.
Domėtis mašinomis Niki pradėjo ne dėl to, kad dažnai stebėjo lenktynes – jos nelabai jį traukė, o ir mėgstamų pilotų neturėjo. Jo interesas pasirodė įgimtas, krapštymasis automobiliuose tapo įprastu užsiėmimu. Kada Niki sukako 12 metų, atvažiuojantys svečiai leisdavo jam pastatyti automobilius. Jis labai anksti išmoko vairuoti. Būdamas dešimties metų, jis jau turėjo savo 1949-tų metų laidos “Volkswagen Beetle” automobilį.
Pirmą kartą Lauda dalyvavo lenktynėse 1968-ais metais, užimdamas antrą vietą. Nežiūrint į tėvo prieštaravimus jis ir toliau lenktyniavo, vėliau “Formula Vee” čempionate. Po to tęsė lenktynininko karjerą “Formulės-3” čempionate, kol 1971-ais metais, savo šeimos reputacijos dėka, paėmęs kreditus, nusipirko vietą “Formulės-2” komandoje “March”. Jo partneris buvo Ronnie Peterson. Kai komandai “March” ištiko krizė, Niki įtikino Louisą Stanley iš BRM komandos parduoti savo vietą.
Savo karjeros eigoje Lauda įklimpo į skolas, nespėdamas jas grąžinti. Vienok, finansinė rizika pasiteisino – jo sugebėjimus pastebėjo Luca Montezemolo ir pakvietė jį į “Formulės-1” komandą “Ferrari”. Debiutiniais 1974-ais metais Ispanijoje Lauda iškovojo savo pirmąją pergalę iš 25-kių. “Ferrari” bolidai tuo metu buvo vieni geriausių ir suteikė galimybę Laudai bei jo komandos draugui Clai’jui Regazzoni kovoti dėl pirmų vietų. Sekančiais metais – 1975-ais jis tapo čempionu. Laimėjęs penkis GP bei dažnai atvažiuodamas antras, jis pavadino metus - “the unbelieva*** year” (neįtikėtini metai).
1976-ais metais Lauda galėjo tapti čempionu. Pirmosiose lenktynėse jis sugebėjo susikrauti nemažą persvarą prieš tuometinį priešininką Jamesą Huntą iš “McLaren” komandos. Prieš Vokietijos GP Niki turėjo 20 taškų persvarą, bet padėtis pasikeitė, kai jis papuolė į vieną iš kraupiausių auto sporto istorijoje avarijų Niurburgringo trasoje. Būtent tą dieną – 1976-tų metų rugpjūčio 1 dieną – pasibaigė Laudos “pirmas” pakankamai ilgas gyvenimas, užleisdamas vietą naujam – pilnam kovos su baime ir mirtimi.
Lenktynės prasidėjo kaip įprasta. Pravažiavęs nedidelę distancijos dalį, Niki užsuko į boksus pasikeisti drėgnam orui skirtų padangų į “slick” padangas, skirtas sausai dangai. Išvažiuojant, jo “Ferrari” bolidas, lėkdamas 220 km/val. greičiu, staiga pasisuko į dešinę, rėžėsi į apsaugines pertvaras, apsivertė ir užsidegė.
Po 40-ties sekundžių pilotai Brett Lunger, Guy Edwards ir bebaimis Arturo Merzario, ištraukė Laudą iš degančio bolido. Buvo akivaizdu, kad piloto traumos buvo rimtos. Karštos toksiškos dujos prasiskverbė į piloto plaučius ir kraują. Keliose vietose šalmas išsilydė ir apdegė dalis galvos. Į ligoninę Laudą išvežė komos būsenoje. Penkias dienas medikai kovojo dėl jo gyvybės. Būsena atrodė beviltiška. Buvo suteiktas net paskutinis patepimas. Dauguma neįsivaizdavo, kaip galima išgyventi, patekus į tokias sunkias sąlygas. Nežiūrint į tai, Lauda išgyveno ir netgi po 42-jų dienų Italijoje Monzos GP, vėl pilotavo “Ferrari” bolidą.
Per šešias Laudos sveikimo savaites įvyko dvi lenktynės ir Huntas sugebėjo sumažinti savo atsilikimą, iškovojęs pirmas vietas etapuose Brands Hatch ir Zandvoort. Neįtikėtinai stiprios valios pastangomis Lauda privertė save dalyvauti lenktynėse ir užimta ketvirta vieta Monzos GP jam buvo vertingesnė už visus triumfus. “Mano pati didžiausia pergalė “Formulėje-1” – tai, kad aš likau gyvas”, - vėliau įvertino Lauda.
Sekančius du etapus laimėjo Huntas, kai Lauda Kanadoje neiškovojo nei vieno taško, o Watkins Glen trasoje atvažiavo trečias. Įspūdingas Hunto pasirodymas sumažino atsilikimą nuo Laudos iki trijų taškų prieš paskutines Fuji lenktynes.
Lenktynės prasidėjo lyjant, ir po dviejų pravažiuotų ratų Lauda pasitraukė, sakydamas kad tęsti lenktynes tokiomis sąlygomis būtų beprotiška. Tikėtina – jį dar veikė avarijos prisiminimai. Lietus netrukus aprimo ir Jamesas Huntas atvažiavo trečias, net ir užvėlinęs padangų keitimą. Keturių iškovotų taškų užteko užsitikrinti 1976-tų metų “Formulės-1” čempiono titulą.
Niekas nekritikavo austro dėl jo atsisakymo tęsti lenktynes. Lauda pralošė, bet įrodė savo vidinės dvasios stiprybę, sugrįžus į lenktynes, kai niekas to iš jo nesitikėjo. Pastatęs save į sunkiai įveikiamą ir pilną streso padėtį, kęsdamas ne tik fizinius skausmus, bet ir moralinius pergyvenimus, Lauda vis dėlto įveikė save ir toliau dalyvavo “Formulės-1” lenktynėse.
1977-tų metų čempionate Lauda iškovojo pirmą vietą, laimėjęs tik tris lenktynes. Komanda kritikavo jį, tačiau jis stengėsi nekreipti į tai dėmesio, likdamas išskirtinai nepriklausomu individualu ir atvirai nerodydamas pagarbios baimės, kaip dauguma, autoritetingajam Enzo Ferrari.
Paseka to, 1978-ais metais Niki tapo “Brabham” komandos pilotu, tačiau sėkmingo lenktyniavimo nepavyko pasiekti. Todėl 1979-ais metais jis nut arė baigti piloto karjerą. Tai įvyko netikėtai: treniruotėje prieš Kanados GP jis staiga aiškiai suvokė, kad daugiau lenktyniauti nebenori.
“Svarbiausias noras mano gyvenime – niekada daugiau neatsidurti automobilyje su raudonu kryžiumi”, - pasakė tada Lauda ir atsiribojo nuo bereikalingos rizikos, palikdamas lenktyninį gyvenimą. Tuomet jis įkūrė aviacijos kompaniją “Lauda Air”, kuriai pašventė du metus.
Grįžo Niki Lauda į “Formulę-1” 1982-ais metais dėl finansinės krizės į kurią pateko jo aviacijos kompanija. Austras pasirašė kontraktą su Ronnu Dennisu ir “McLaren-Ford” komanda, tapdamas partneriu Johnui Watsonui. Pirmose po sugrįžimo Pietų Afrikos GP jis finišavo ketvirtas, o trečiose lenktynėse – Long Beache iškovojo pirmą vietą. Tų metų sezone jis dar kartą iškovojo pirmą Brands Hatche.
1983-ti metai praėjo be ypatingų laimėjimų, bet 1984-tų metų spalio 21 dieną, jis tapo triskart “Formulės-1” čempionu. Čempionato pirmosios vietos laimėtojas sprendėsi Portugalijos Estorilio GP. Lauda kovojo su savo komandos draugu, tada dar jaunu Alainu Prostu. Prancūzas laimėjo, Niki buvo antras, bet to pakako, kad pusės taško (72 – 71.5) skirtumu taptų čempionu.
Vėliau Laudai vis labiau teko įsitikinti, kad kovoti su Prostu tampa vis sunkiau. Austras stengėsi nesikarščiuoti, baigdavo lenktynes ypatingai nerizikuodamas. Niki pasirodymai vis dar buvo aukšto lygio, bet komandos interesai jo nedomino ir jis nesistengė laimėti.
Metų gale Lauda nutarė palikti “Formulę-1” ir baigti antrą lenktynininko karjerą, tuo pačiu ir antrą gyvenimo etapą.
Išėjęs, vėl užsiėmė savo aviacijos kompanijos reikalais, netgi pats pilotavo lėktuvus. Kartą, skrendant virš Bangkoko teritorijos, Laudos Boeing 767 lėktuve atsirado gedimas. Pilotas žinojo, kad gali žūti šimtai žmonių, bet ilgai negalvojęs, pasuko lėktuvą atgal ir nusileido į džiungles.
Tačiau vienas reisas baigėsi tragiškai. 1991-mų metų gegužės 26 diena Laudai tapo “juoda diena” – Boeingas, priklausantis jo kompanijai nukrito Tailando teritorijoje. Visi 223 keleiviai žuvo. Tragedijos priežastimi tapo techninis defektas.
Vėliau, po šio įvykio, Lauda pripažino, kad darbas aviacijos kompanijoje buvo sunkus: “Kai aš nepilotuodavau, dirbdavau kontoroje po 12 valandų į dieną ir tapdavau liudininku visų konfliktų ir problemų. Aš stengiausi pakalbėti su savo darbuotojais ir priversti suprasti, kad reikia branginti savo darbą, būti atsakingiems už jo rezultatus. Aš stengiausi su kiekvienu bendrauti draugiškai ir ramiai ir eikvojau tam daug laiko. Kai kurie darbuotojai į viską reagavo pernelyg lėtai, o aš to negaliu pakęsti! Jei yra problema – reikia ją spręsti tuojau pat, tai tas pat, kaip lenktynėse – lemia sekundės dalys”.
Laudą tiesiog siutino priklausomybė nuo ko nors: “Kada aš dalyvavau lenktynėse, viskas priklausė tik nuo manęs. Tada aš turėjau bendrauti su trim mechanikais, vienu inžinieriumi ir rėmėjais – nedidele komanda. O kompanijoje man buvo pavaldūs 1500 darbuotojų. Aš suprantu, jie buvo visiškai normalūs žmonės, kurie norėjo ramiai atidirbti visą dieną ir eiti namo penktą valandą namo. Bet jų nesuinteresuotumas tiesiog vesdavo mane iš kantrybės”.
2001-mų metų pradžioje nesutarimai su akcininkais ir finansinės problemos privertė Laudą palikti kompanijos “Lauda Air” vadovo postą. Pasiūlymus dirbti kitose aviacijos kompanijose jis atmetė, nusprendęs sukoncentruoti energiją karjerai “Formulėje-1”.
Iš tikrųjų, Lauda niekada nebuvo atitolęs nuo “Formulės-1” – su savo įžymia kepure, jis tankiai pasirodydavo komandų boksuose, komentavo lenktynes televizijoje, parašė keturias puikias knygas apie autosportą.
Beveik du metus jis vadovavo “Jaguar” komandai, degė noru bet kokia kaina padėti jai prasimušti į geriausiųjų gretas. Dėl to jis net pats bandė bolidą Valensijoje, nors rezultatai buvo prasti. Nežiūrint į pastangas, niekaip nesisekė “Jaguar” komandai pasiekti aukštesnių rezultatų. Tam, turbūt, nepadėjo ir periodiniai Laudos konfliktai su komandos kolegomis, kuriuos su malonumu gaudė žurnalistai.
Tačiau “Formulėje-1” Niki nuomonė, aštrios replikos visada sulaukė dėmesio, pagarbos. Juo žavimasi iki šiol. Nelengvas charakteris dažnai kelė problemų, bet mokėjimas apsiginti savo nuomonę tiesiog būtinas “Formulėje-1”.
Atrodo, “trečiame” drąsaus, nepriklausomo Niki Laudos gyvenime nėra vietos prisiminimams apie patirtas katastrofas: “Aš dirbu šiandien, stengiuosi viską suplanuoti į priekį ir tikiuosi, kad viską darau teisingai. Aš negyvenu praeitimi – visiškai nerūpi, kas kažkada įvyko”.

TOP naujienos

F-1.lt pulsas

Spėlionės TOP

# Vartotojas Taškai
1. Tadux15 565
2. ramasgo 556
3. Dainius Bendikas 556
4. mantioras 554
5. Kęstutis Šimkus 553