R. Kubica: lenktynėse dabar laimi tas, kas moka važiuoti lėtai

Lenkas Robertas Kubica „Formulėje-1“ debiutavo 2006 metais. Po avarijos ir traumos per ralio lenktynes jis aštuoneriems metams išėjo iš F-1, o kai sugrįžo, jau nesugebėjo parodyti aukštų rezultatų ir vėl prarado pagrindinio piloto vietą.

Tačiau lenkas turi patirties vairuojant pačią įvairiausią lenktynių techniką, nors ir su didesnėmis pertraukomis. Todėl „Auto Motor und Sport“ žurnalistai paprašė jo papasakoti, kaip pasikeitė „Formulės-1“ bolidai per pastaruosius 15 metų piloto požiūriu.

„Užduotis „Formulėje-1“ visada būdavo ta, kad distanciją reikia įveikti kuo greičiau, - sakė R. Kubica. - Bet dabar tai pasiekiama visiškai kitomis priemonėmis. Kai aš pradėjau, mes važiuodavome po 60 ratų paeiliui kvalifikaciniu tempu. Bake niekada nebūdavo daugiau kaip 50 kg degalų, padangos nereikalaudavo atsargaus požiūrio į jas, buvo galima važiuoti iki galo nuspaudus akseleratorių.

Žvelgiant iš lenktynininko taško, lenktynės būdavo daug intensyvesnės. Dabar varžybose galioja patarlė: „Lėčiau važiuosi, toliau būsi“. Dažnai tenka specialiai sulėtėti, taupyti degalus, saugoti padangas, nenaudoti visos variklio galios.

Net per kvalifikacijas dabar pilotai ne visada važiuoja pilna jėga. Pavyzdžiui, Singapūre ir Budapešte pirmuose sektoriuose neverta spausti maksimumo, todėl, kad padangų resurso gali pritrūkti paskutiniems to paties rato posūkiams. Geriau prarasti po kelias dešimtąsias pirmuose sektoriuose ir laimėti po sekundę paskutiniame.

Kai dėl varžovo persekiojimo, tai ši problema neatsirado vakar, ji egzistuoja ne tik „Formulėje-1“. Tikiuosi, kad šiemet su tuo bus daug geriau. Bet aš pastaruosius dvejus metus važiavau su DTM ir LMP2 technika ir galiu pasakyti, kad ten egzistuoja panašios problemos. Taip, su tomis mašinomis persekioti varžovą yra lengviau nei „Formulėje-1“, bet ir ten keičiasi prispaudžiamosios jėgos balansas sujauktame ore paskui kitą automobilį“.