S. Vettelis: kovoje trasoje aš sugebėsiu aplenkti „Mercedes“

Šioje „Formulės-1“ sezono stadijoje susidomėjimas Sebastianu Vetteliu yra padidintas, nors to priežastis greičiausiai yra tame, jog „Ferrari“ vokiečių pilotas pasirodo ne itin įtikinamai. Jo sąskaitoje – du podiumai po keturių GP etapų, bet nuo čempionato lyderio, Valtteri Botto, jis jau atsilieka net 35 taškais ir užima tik trečiąją vietą asmeninėje įskaitoje.

Išsamiame interviu vokiečių savaitraščiui „Der Spiegel“ keturiskart pasaulio čempionas svarstė ne tik apie automobilių lenktynes. Štai, pavyzdžiui, ką jis pasakė, kalbėdamas apie tai, kokių žmonių sugebėjimais jis labiausia žavisi vienoje ar kitoje srityse.

„Žmonės yra verti pagarbos dėl savo darbų, jų sugebėjimai yra verti pagarbos, tuo tarpu kai tikrieji jų žmogiškieji sugebėjimas dažnai pasilieka už kadro, - sakė S. Vettelis. – Aš esu susitikęs su daugeliu garsenybių, kai kurias atvejais artimesnė pažintis su jais nuvilia, o kai kurias – ne.

Pavyzdžiui, mano pagarba Paului McCartney ar Rafaelui Nadal‘iui tik padidėjo su pažintimi su jais. Nadal‘is visuomet man patiko, jis itin atsidavęs savo reikalui ir gerai pasiruošęs fiziškai, bet nežiūrint į savo šlovę, pasilieka normaliu vaikinu ir sąžiningu prieš patį save. Jis neapsimeta ir dėl to aš jį labai gerbiu.

„Formulėje-1“ mane labai gili savitarpio pagarba sieja su Lewisu Hamiltonu. Nors privačiame gyvenime mus supa visiškai skirtingi žmonės, mes turime nemažai bendro, mes gerai pažįstame vienas kitą. Bet tai nereiškia, jog aš negerbiu kitų lenktynininkų, bet Lewisas – yra ypatingas atvejis ir tai svarbu suprasti. Vėlgi, tai visiškai nereiškia, jog aš labai džiaugiuosi, kai finišo liniją kertu paskui jį.

Bet jei pergalė atitenka ne man, o kitam pilotui, į tari privalu žiūrėti su pagarba: mes per daug laiko išleidžiame įvairaus pobūdžio skundams bei pretenzijoms ir retai kalbame komplimentus. Jei kalbėsime apie „Formulę-1“, tai čia retai kada skamba džiūgavimas kieno nors pasiekimais. Mes gyvename tokiu dideliu tempu, jog nėra kada galvoti ir smarkiai džiaugtis. Viskas labai greitai užmirštama.

Kai aš tik pradėjau karjerą, tai jaučiau didelę pagarbą varžovams vien todėl, kad girdėdavau jų pavardes – Alonso, Raikkonenas, Schumacheris. Tai nebuvo kažkoks jų dievinimas, bet labai džiaugdavausi, jei man pavykdavo juos aplenkti. Aš svajojau tapti pasaulio čempionu ir kai iškovojau pirmąjį titulą, tai pajaučiau didelį palengvėjimą. Kitos pergalės leido man atsikratyti spaudimo čempionate, bet tai nereiškia, jog dabar mano motyvacija žemesnė nei anksčiau“.

Dabar visus domina, kaip klostosi tarpusavio santykiai tarp Vettelio ir Charleso Leclerco, jo naujuoju komandos draugu „Ferrari“ ekipoje, kuris jau dabar demonstruoja būsimojo pasaulio čempiono savybes. Sebastianas turi atsakymą į šį klausimą: „Manau, mes turime gerą komandą, mes kartu įtemptai dirbame, tobuliname mašiną ir mes turime vieną tikslą – tapti čempionu prie „Ferrari“ vairo.

Ir kai kam iš mūsų to nepavyks padaryti, todėl visada reikia atsiminti Enzo Ferrari žodžius, kuris pasakė, kad vienas atskirai paimtas žmogus negali būti svarbesnis už „Ferrari“. Jei tu lenktyniauji „Formulėje-1“, tai privalai susitaikyti ir su pralaimėjimais.

Kai tik prasidėjo hibridinė era, visomis prasmėmis pasireiškė „Mercedes“ pranašumas, taip buvo ir 2017, ir 2018 metais, kai mes buvome nepakankamai stiprūs. Mes kovojome, bet galiausiai teko pripažinti, kad žaidimas yra baigtas ne mūsų naudai – tokio jausmo aš nekenčiu.

Šiemet sezono pradžioje „Mercedes“ iškovojo keturias pergales keturiose lenktynėse, puikiai realizuodama savo pranašumą, bet aš esu įsitikinęs, jog trasoje aš juos sugebėčiau aplenkti. Aš suprantu „Ferrari“ sirgalių nekantrumą, bet nekreipiu dėmesio į tai, ką rašo spauda.

Žinau, jog atsiras labai daug skirtingų istorijų, neatitinkančių realybės ir aplink mus sklando itin daug įvairiausių gandų, bet manęs tai nedomina. Kai tai liečia asmeniškai mane, tai nekreipiu į tai dėmesio, tačiau kai tai paliečia komandą, tai tada aš įsikišu.

Pas mus dirba 1400 žmonių ir aš nenoriu, kad atmosferai komandoje pakenktų kokios nors neturinčios pagrindo antraštės spaudoje. Noriu, kad mes turėtumėme galimybę ramiai susikoncentruoti ties darbu ir aš niekuomet nekritikuosiu savo komandos, net jei jos sprendimai bus klaidingi, nes man norisi suprasti to priežastis...“