M. Arrivabene: „Ferrari“ reikia siekti neįmanomo

Praėjo jau septyni mėnesiai, kai Maurizio Arrivabene pakeitė Marco Mattiacci „Ferrari“ komandos vadovo poste.
Nuo to laiko komandoje įvyko labai rimtų pertvarkų ir italų ekipa sugrįžo į kovą dėl pergalių F-1 lenktynėse. Savo interviu prancūzų žurnalui „AutoHebdo“ M. Arrivabene papasakojo apie pakeitimus komandoje per tą laiką.
- Kaip atsitilko, kad jūs priėmėte iššūkį tapti „Ferrari“ komandos vadovu?
- Profesine prasme aš su šia komanda susipažinau maždaug prieš 28 metus: tada aš dirbau šios komandos tradicinio rėmėjo struktūroje, kurio vardo dabar aš neturiu teisės minėti („Marlboro“ – red.). Aš niekada negalvojau, kad man reikės kada nors imtis vadovavimo šiai komandai, net jei jaunystėje aš kartais jausdavau tam nenumaldomą jausmą ir sakydavau sau: „Komandos vadovo vietoje aš padaryčiau tą ir tą“. Kartais atrodydavo, jog yra galimybė kai ką padaryti, bet kodėl manęs turi kas nors klausyti, jei aš neturiu nei valdžios, nei didelės patirties?
- Bet dabar įvyko būtent tai?
- Lapkričio pradžioje šeštadienį mes su žmona peržengėme savo namų slenkstį Lozanoje ir staiga suskambo telefonas. „Fiat“ koncerno vykdomasis direktorius ir „Ferrari“ prezidentas Sergio Marchionne paklausė, ar mes galime susitikti ir pasikalbėti. Jis nepasakė, ko konkrečiai iš manęs nori. „Rytoj Turine futbolą žais „Juventus“, jei norite, aš galiu ten atvažiuoti“. „Gerai, tada susitiksime po rungtynių“. Mes kalbėjome apie „Formulę-1“ ir dar apie daugelį dalykų, nesusijusių su ja. Po to jis staiga manęs paklausė, ar aš nenorėčiau imtis vadovauti F-1 „Ferrari“ komandai... Jis pasakė tai labai kasdieniniu tonu, lyg būtų pasiūlęs man ledų porciją. Aš su nuostaba pažiūrėjau į jį ir paprastai atsakiau „taip“. Aš neturėjau nė ką pridurti. Mes paspaudėme vienas kitam rankas ir išsiskyrėme. Kaip sako prancūzai, viskas tuo buvo nuspręsta, žodžiu, statymai priimti.
- Ar jūs nejautėte, kad pila šaltas prakaitas? Negi nieko nebijojote?
- Ne. Daugelis galvojo, jog aš „Philip Morris“ kompanijoje užsiiminėjau techninėmis sporto šakomis, bet tai teužėmė tik 6 proc. visos mano darbo apimties. Man buvo užkrauta didelė atsakomybė, reikėjo vadovauti visai komandai, rūpintis įvaizdžiu, siekti tikslų. Vienintelis skirtumas – nebuvo tokio didelio dėmesio iš spaudos pusės, aš buvau mažai populiarus ir darbas truputį skyrėsi.
Žinoma, kad aš jaučiu didelę atsakomybę. Darbas „Ferrari“ komandoje verčia daryti ne tik įmanomus dalykus, bet ir tai, kas yra neįmanoma. Aš užsiimu ne techniniais klausimais, bet vadovauju personalui, rūpinuosi pajamomis ir išlaidomis, prioritetų išdėliojimu, motyvacijos palaikymu, tarpusavio santykių sureguliavimu. Aš privalau suprasti situaciją, išklausyti žmonių, suteikti jiems maksimaliai komfortiškas darbo sąlygas ir geriausius resursus, pasiekti to, kad jie surastų tinkamiausius problemų sprendimų būdus.
Suprantama, jog galiausiai visos problemos susiveda į techniką, bet iš pradžių reikia sudėlioti prioritetus, tam išskirti pinigus, pasamdyti naujus darbuotojus, sustiprinti vieną ar kitą aspektą. Komandos vadovas turi mokėti uždavinėti nepatogius klausimus ir motyvuoti darbuotojus, kad jie patys sau uždavinėtų klausimus. Tai, kas yra susiję su techniniais dalykais, aš patikėjau Jamesui Allisonui – tai autoritetingas inžinierius ir labai vertingas darbuotojas.
- Ar jūs juo pilnai pasitikite?
- Taip, bet aš jam neduodu pernelyg daug pinigų. Mat jei klausyti inžinierių norų, galima subankrutuoti per pusę metų... Aš pilnai pasitikiu J. Allisonu ir nuolat jam kartoju, jog mes dirbame garsioje „Ferrari“ firmoje ne tam, kad užimtumėme antras vietas. Bet aš nenoriu, kad jis man pasiūlytų planą kaip išeiti į lyderio pozicijas, kurio realizacijai reikėtų išleisti vis daugiau ir daugiau pinigų. Tai irgi yra mano darbas – surasti protingiausią balansą ir pasiekti maksimalaus efektyvumo.
- Ką jūs pamatėte, kai pirmą kartą atvažiavote į Maranello miestelį?
- Aš seniai ir pakankamai gerai pažįstu šią komandą. Aš stebiu jos veiksmus jau nebe vienerius metus ir suprantu situaciją. Žinojau, kad komanda išgyveno sunkius laikus, kad ji beveik visiškai buvo praradusi motyvaciją. Maranelle aš pamačiau, kad kolektyve nėra bendrumo jausmo ir visi buvo užėmę gynybines pozicijas. Man dėl to buvo labai gaila, nes ši komanda to tikrai nenusipelnė.
Iš karto aš nepajaučiau kokių nors ypatingų emocijų, kai pirmą sykį atvažiavau į bazę, nes aš ten lankydavausi 28 pastaruosius metus ir ten man nebuvo nieko nežinomo. Tačiau įsikūręs naujame kabinete, aš supratau savo vaidmenį. Pierro Ferrari užėjo pas mane ir parodė pėdsakus po stalu: „Juos paliko mano tėvas“, – ištarė jis ir tarsi man pasakė: „Štai, tu dabar atsidūrei jo vietoje. Daryk taip, kad jis būtų patenkintas“.
- Praėjo jau aštuoni šio sezono etapai, o „Ferrari“ yra antroje Konstruktorių taurės įskaitos vietoje, jūs turite dvigubai mažiau taškų nei pirmaujanti „Mercedes“. Jūs iškovojote vieną pergalę – tai pavyko Sebastianui Vetteliui Malaizijoje. Norint pasiekti prieš sezoną užsibrėžtų tikslų, šiemet dar reikia laimėti du etapus...
- Nuo pirmųjų šio sezono lenktynių mus laikė antra komanda pagal greitį. Labai gerai, tai mane tenkino. Bet pasilikti antraeiliuose vaidmenyse toliau nesinori. Šiuo metu norint aplenkti „Mercedes“, reikia padaryti kažką neįmanomo. Taip, būtent neįmanomo, nė kiek ne mažiau, kitaip „sidabrinių strėlių“ komandos nesustabdysi. Maža yra pasakyti, kad „mes dėsime visas pastangas“, kad „mes labai įtemptai dirbame“ – tai ir taip yra aišku. Bet mums yra būtina kuo geriau vykdyti visas prieš mus iškilusias užduotis.
Kiekvieną kartą atvažiuodami į naują etapą, jūs suprantate, jog esate ne atostogose. Į kiekvieną šalį būtina vykti su didžiausiu nusistatymu ir pasitikėjimu savo jėgomis. Sutinku, jog taip pat reikia skaitytis su varžovais, bet jei mes itin agresyviai spaustumėme lyderius, galima būtų tikėtis, kad „Mercedes“ padarys kokią nors klaidą ir mes galėsime švęsti pergalę. O Austrijoje išėjo atvirkščiai, mes praradome dar vieną podiumo vietą dėl kvailos priežasties – dėl kažkokio varžto. Tai nėra gerai.
- Padangų keitimas vyksta labai ekstremaliomis sąlygomis, kad žmonės ir įrankiai kartais neišlaiko?
- Ne, tam nėra jokio pateisinimo. Jei vieną kartą varžtas užsiblokavo, savęs reikia paklausti, kodėl tai įvyko ir išvengti tokios situacijos pasikartojimo ateityje. Jei kas nors veikia be priekaištų, tai to geriau ir nejudinti. Varžtas yra pagamintas iš aliuminio, o raktas – iš titano. Ar tai galėjo būti minėtojo incidento priežastimi? Jei galėjo, vadinasi reikės žengti žingsnį atgal, nes tai buvo komandos klaida.
- Jei ne tas nelemtas varžtas, jūs galėjote pakovoti dėl antros pozicijos, mat L. Hamiltonas dar gavo ir 5 sek. baudą?
- Mes galėjome pabandyti. Bet kokiu atveju galėjome stoti į kovą su Lewisu Hamiltonu, o ne su Felipe Massa. Bet aš nenoriu taip galvoti. Perverskime puslapį ir suveskime galus: ką mes padarėme gerai, kad nesuveikė ir bandykime judėti toliau. Užtenka vien kalbėti apie problemas, atėjo pats laikas ir jas išspręsti.
- Ar Kanados GP etape parodyta nauja jūsų jėgainės versija pateisino jūsų lūkesčius?
- Kol kas jėgos agregato modernizacijai mes tepanaudojome vos 3 balus... Jei jų būtų panaudota dešimt, būtų galima apie tai kalbėti. Mes žengėme tik labai mažą žingsnį į priekį. Bet progresuoja visos komandos.
- 2015 metais jūsų komanda turėjo sugrįžti prie ankstesniojo pasirodymų lygio ir vėl kovoti dėl pergalių. 2016 metais pagal jūsų planą jau turite reguliariai laimėti etapus ir kovoti dėl Konstruktorių taurės laurų. Ar šis planas nepasikeitė?
- Aš negaliu užmirti dabartinio sezono ir galvoti tik apie kitą, kai praėjo dar tik pusė šio čempionato. Kol kas reikia galvoti apie šiuos metus. Pradėkime nuo to, kad prieš akis yra likę dar didesnė dalis lenktynių. Mes privalome dirbti, dėti visas pastangas, nes anksčiau ar vėliau vis tiek reikės pavyti „Mercedes“. Šiais metais mes norime laimėti tris etapus ir tai visai realu.
- Ar jūs esate nusivylęs, kad komandoje nepavyko išlaikyti Fernando Alonso?
- Fernando visada išliks dalimi „Ferrari“ istorijos, bet, matyt, buvo atėjęs laikas su juo išsiskirti. Kai aš atvažiavau į Maranello, man pasakė: „Už „Ferrari“ lenktyniaus Sebastianas Vettelis bei Kimis Raikkonenas“. Ką gi... Man nėra dėl ko gailėtis. Aš matau, jog Sebastianas turi panašų charakterį kaip ir Fernando: jis labai greitas ir darbštus, jis yra iškovojęs ne vieną titulą ir nori vėl tapti čempionu, jis puikiai pritapo komandoje. Aplinka tapo labai rami, šilta, darbuotojai vėl pradėjo tikėti patys savimi. Visa kita manęs nedomina. F . Alonso gali kalbėti ką jis nori, jis apie tai gali pasakoti dar 10 metų, bet komanda yra aukščiau viso to. Šis puslapis jau užverstas.
- Išlaidos auga, pajamos paskirstomos netolygiai, žiūrovai nesupranta tokios logikos, televizijos reitingai mažėja. Kadangi vyksta debatai dėl ateities, siūlomi vis naujesni variantai, kalbama apie netinkamą vadovavimą „Formulės-1“ sportui... Kur link eina F-1? Ir ar teisingai ji yra valdoma?
- Akivaizdu, kad šiuo metu ji pergyvena gana sudėtingą momentą ir visi tai pabrėžia. Visais lygiais vyksta diskusijos ir visi sutinka, kad sprendimus reikia surasti labai greitai. „Ferrari“ irgi tame dalyvauja, kadangi nori ir savo indėlio. Apie tai gali pasakyti ir S. Marchionne, nes jis dalyvauja visuose Strateginės grupės posėdžiuose.
- Kaip, pavyzdžiui, galima paaiškinti oficialų pranešimą apie tai, kad nuo 2017 m. bus sugrįžta prie degalų papildymo, o po kelių dienų, po 4 ar 5 komandų susirinkimo, šios idėjos buvo atsisakyta?
- Ne Strateginė grupė turi nuspręsti, reikia sugrąžinti degalų papildymą ar ne. Jos darbo esmė yra ta, jog reikia siūlyti sprendimus, kuriuose vėliau svarstytų Techninė ir Sportinė darbo grupės. Viena grupė pasiūlė sugrąžinti papildymą, o kita jį atmetė.
- Bet ar „Formulei-1“ nereikia, jog sprendimus priiminėtų vienas žmogus, o ne visa grandinė įvairiausių grupių, kurių darbas neduoda realių rezultatų?
- Aš neturėčiau atsakinėti į šį klausimą. Aš vadovauju vienai komandai, ne bet kokiai komandai, o „Ferrari“. Aš stengiuosi apginti mūsų sporto interesus, kartu gindamas mūsų komandos interesus. Kur yra balansas tarp viso to? Kaip išdėlioja prioritetus kitos komandos? Mes turime daug neišspręstų reikalų ir juos spręsti reikia greitai. Aš 20 metų užsiiminėjau tarptautiniu marketingu ir per tą laiką įeidavau į „Formulės-1“ Komisijos sudėtį kaip rėmėjų atstovas. Aš mačiau, kad problemų daugėja ir jos kaupiasi. Taip, atėjo laikas judėti į priekį...
- Ar jūs palaikote idėją pereiti prie 18 colių dydžio padangų?
- Komandos neturi dalintis savo nuomonėmis. Gamintojai turi kelti idėjas, o Strateginė grupė išsakyti savo pageidavimus: ar reikia greitesnių bolidų, ar įspūdingesnių lenktynių ir pan. Po to gamintojas turi pristatyti savo produktą. Komandos kuria važiuokles, o ne padangas ir būtų juokinga gamintojui nurodinėti, kokio dydžio jos turėtų būti.
- Kaip jūs manote, ar komercinis „Formulės-1“ pajamų paskirstymas yra logiškas ir teisingas?
- Ar jūs sutiksite, kad jums būtų sumažintas atlyginimas jūsų kolegų naudai? Yra susitarimai, kontraktai, kuriuos visi pasirašė ir žino, kokiomis aplinkybėmis. Kiekviena s žino, kiek jis pinigų gali išdėti arba neįdėti į komandą. Aš manau, jog reikia patikrinti, ar tikrai tie, kurie gauna pinigus iš „Formulės-1“, tikrai juos skiria komandų reikmėms, o ne „nuplukdo“ kur nors į šalį.
- Ar yra normalu, kad „Ferrari“, kuri pernai Konstruktorių taurėje užėmė tik 4 vietą, gauna daugiau pinigų nei nugalėjusi „Mercedes“ ekipa?
- Aš nežinau, kiek „Mercedes“ gauna iš FOM ir neturiu žalio supratimo apie jų kontrakto sąlygas. Aš žinau tik savo komandos kontrakto detales. Ir jei „Ferrari“ gauna daugiau pinigų vien dėl jos istorijos, dėl įvaizdžio ir dėl to, ką ši komanda duoda apskritai „Formulei-1“, aš manau, jog tai yra logiška.