H. Tilke: miestų trasos kainuoja daugiau nei autodromai

Majamio miesto taryba turi apsispręsti, ar imtis „Formulės-1“ lenktynių organizavimo. Sprendžiant iš visko, „Liberty Media“ planai išplečiant pasaulio čempionato geografiją susiję kaip tik su miestų trasomis.

Architektas Hermanas Tilke, daugumos šiuolaikinių „Formulės-1“ autodromų kūrėjas, papasakojo apie stacionarių ir miesto trasų projektavimo ypatumus. Būtent miesto trasos gerai įsipaišo į „Liberty“ politiką, viena iš kurios sudedamųjų – pasiekti, kad lenktynės būtų arčiau sirgalių tiesiogine ir perkeltine prasme. Todėl vis dažniau kalbama apie tai, kad numatomoje perspektyvoje gali atsirasti miestų lenktynės Majamyje, Hanojuje, Berlyne ir net Londone, apie ką svajojo dar Bernie Ecclestone. Taip pat yra projektai, susiję su Los Anželu ir Kopenhaga – iš viso miestų, kurie įvardijami kaip potencialios vietos GP etapams organizuoti, jau yra aštuoni, o tai yra vos ne 40 proc. dabartinio „Formulės-1“ kalendoriaus.

Tačiau ši tendencija turi ir kitą pusę – ji lydima kai kurių neigiamų aplinkybių, tame tarpe ir ekonominių. Mat miestų trasos kainuoja brangiau nei stacionarūs autodromai.

„Tai dėl to, kad miestų trasose būna dviejų tipų išlaidos, - papasakojo H. Tilke. – Visų pirma, tai vienkartinės išlaidos, susijusios su aptvarų, saugumo barjerų įsigijimu, boksų komplekso statyba ir kita infrastruktūra, galimai, naujo asfalto patiesimu. Antra – kasmetinės išlaidos eilinių lenktynių pasiruošimui, todėl miestų trasos kainuoja brangiau“.

Dar vienas tokių trasų trūkumas yra tas, kad jos tik retais atvejais turi kokią nors istorinę automobilių sporto reikšmę. Kai tik lenktynės pasibaigia, iki kito etapo visi apie jas pamiršta, nes šiose trasose neįmanoma organizuoti kokių nors nacionalinių ar klubinių lenktynių.

„Be abejo, taip ir yra, - sutinka H. Tilke. – Bet kartu miesto trasos turi ir savo pranašumų: varžybos vyksta ten, kur žmonės, „Formulė-1“ ateina į miestus, kurių kiekvienas turi savo unikalią atmosferą. Dabar čempionate yra trys miestų etapai – Singapūre, Monake ir Baku“.

Taip pat „pusiau stacionarių“ trasų kategorijai priskiriamos Melburno Albert-parko trasa ir Monrealio Giles Villeneuve vardo autodromas. Jei vis dėlto „Liberty Media“ imsis „Formulės-1“ „urbanizacijos“ projekto, tai miestų trasos gali perkopti pusę visų F-1 etapų ir labai didelė tikimybė, kad visais projektais užsiims „Tilke Gmbh“ biuras.

„Iš pradžių mes įdėmiai apžiūrime miestą, primesdami, kur galėtų būti išdėstyta trasa, - aiškino Tilke. Dažniausiai etapų organizatoriai jau turi kažkokį įsivaizdavimą. Vienas iš atspirties taškų – reikia apsispręsti su verslo klubo išdėstymu, kadangi tam reikia nemažos erdvės, taip pat nemažai vietos reikia televizijos kompleksui ir kitiems infrastruktūros objektams. Surasti tokią teritoriją mieste ne taip paprasta. Baku mums pasisekė, ten yra didelė aikštė.

Reikia surasti pakankamai plačias gatves, ypač greitiems trasos ruožams. Ten,  kur siaura, greitis krenta. Svarbu suprasti, ką galima realizuoti, o ko – ne ir šioje stadijoje mes pradedame vaisingas diskusijas su FIA ir Charlie Whitingu.

Projektuodami miesto trasą, mes turime galvoti ir apie žmones, kurie gyvena šio žiedo viduje. O jei kam nors iš tų, kas yra viduje, prireiks greitosios medicinos pagalbos. Į visa tai reikia atkreipti dėmesį, organizacinių problemų būna daug, įskaitant ir miesto transporto magistralių uždarymą“.

Jei Majamio valdžia sutiks rengti GP lenktynes, tai šios lenktynės numatomos 2019 metų spalio mėnesį: kiek realiai galima suorganizuoti tokį projektą per tokį trumpą laiką?

„Dažniausiai galime sutilpti į 8 ar 9 mėnesius, kartais reikia visų metų. Tai, kai būna aiški trasos konfigūracija ir išspręsti visi biurokratiniai klausimai, - mano vokiečių architektas. - Pirmaisiais metais paprastai reikia 9 mėnesių. Reikia gi pastatyti boksus, techninės infrastruktūros objektus, o tam, kad užsakyti viską, ko reikia, būtinas laikas“.

Išeitų, kad Majamio atveju laiko kol kas užtektų.

Taip pat H. Tilke papasakojo apie trasų statybos ekonomiką. „Geras pavyzdys – autodromas Bahreine. Dabar šis projektas kainuotų kiek brangiau, bet savo laiku visos išlaidos autodromo Sakhire sudarė 180 mln. dolerių. Ir tai, žinoma, be žemės išpirkimo kainos.

Žemė – tai jau atskira istorija. Kartais ji kainuoja labai pigiai, o kartais būna labai brangi. Iš tiesų, brangiausia infrastruktūros dalis – ta kuri yra skirta sirgaliams – tribūnos, tualetai, parkavimo vietos ir pan.

 Vėl gi, boksų komplekso statyba būna brangesnė nei naujos asfalto dangos paklojimas.

Pati trasa ir viskas,  kas su  ja susiję – asfaltas, saugumo zonos, barjerai, atitvarai, drenažo sistemos ir pan. – tai maždaug trečdalis visų išlaidų. Dar trečdalis – reikiamos lenktynių infrastruktūros, atitinkančios „Formulės-1“ standartus, sukūrimas. Ir trečioji dalis – ta infrastruktūros  dalis, kuria naudojasi žiūrovai“.

H. Tilkės žodžiais, pigiausiai iš visų kainavo „Red Bull Ring“, bet ne dėl to, kad čia anksčiau yra buvęs autodromas, kuris priėmė Austrijos GP etapą dar nuo 1970 metų: „Iš senos trasos nieko nebeliko. Ratas ten trumpas ir viskas ten buvo organizuota maksimaliai efektyviai. Autodromas labai kompaktiškas, jo rekonstrukcija 2011 metais atsėjo 60 mln. eurų“.