Kuo taptų C. Leclercas, jei nepasisektų lenktynininko karjera

„Formulės-1“ pilotams dažnai užduoda klausimą, kaip galėtų susiklostyti jų karjera, jei dėl vienų ar kitų priežasčių jie negalėtų prasibrauti į aukšto lygio automobilių sporto čempionatus. Lenktynininkai atsako įvairiai, bet toli gražu ne visi turėdavo atsarginius planus tam atvejui, jei viskas susiklostytų ne taip, kaip jie norėjo.

Gali būti, kad Charlie Leclercas, kuris nuo kito sezono taps vienu iš „Ferrari“ pilotų, yra vienas iš tų, kuris „B“ planą iš tiesų turėjo.

„Taip, pas mane buvo „B“ planas, tikėtina, dar iki to momento, kol aš pradėjau lenktyniauti GP3, - pasakojo Charlie. – Tada jau joks atsarginis planas nebuvo reikalingas, bet iki GP3 aš tęsiau mokslus, kadangi man labai patinka „Formulės-1“ techninė pusė. Ir planas buvo tas, kad jei man būtų nepavykę tapti profesionaliu lenktynininku, aš tuomet tapčiau F-1 lenktynių inžinieriumi.

Mokykloje aš mokiausi neblogai, gal kažkiek tingėjau, kaip ir dauguma tokio amžiaus jaunuolių. Mano pažymiai buvo geri, bet iš tiesų mane domino tik lenktynės ir aš kiekvieną dieną treniravausi, stengdamasis padidinti savo meistriškumą. Kitiems dalykams aš skyriau kur kas mažiau dėmesio“.

Tuo periodu, kai Charlie Leclercas augo ir užsiiminėjo kartingais, o autosportas jam tapo pagrindine pramoga, jo gimtajame Monake gyveno mažiausiai 12 „Formulės-1“ pilotų, tačiau ypatingo vaidmens jo karjeroje tai nesuvaidino.

„Apskritai, mano mama buvo Davido Coulthardo kirpėja, bet pirmasis susitikimas su F-1 lenktynininku įvyko pakankamai vėlai, kai aš jau, tikriausiai, jau lenktyniavau GP3, - prisimena Charlie. – Parduotuvėje priešais savo namus aš sutikau Danielį Ricciardo. Žinoma, tuomet jis manęs nepažinojo, bet aš žinojau, kas jis toks“.

Leclercas mano, kas vienu iš stipriųjų jo bruožų yra psichologinis pastovumas, sugebėjimas išsaugoti ramybę ir savitvardą sudėtingose situacijose ir pasiekti jam tai padėjo skirtingi žmonės, tarp kurių ir jo vadybininkas Nicola Todtas: „Tai jis privertė mane kreiptis į kompaniją „Formula Medicine“. Anksčiau aš labai kritiškai vertinau savo rezultatus, nors man ir dabar tai būdinga.

Aš labai greitai susinervindavau, jei gerose lenktynėse užimdavau tik antrą vietą. Tai mane labai pykindavo, aš maniau, kad antra vieta – tai yra pirmas iš pralaimėjusiųjų. Aš buvau amžinai nepatenkintas savimi, bet su patirtimi ir metais išmokau džiaugtis gerai atliktu darbu. Anksčiau aš žiūrėdavau tik į rezultatus ir nesupratau, kad tavo darbo kokybė – taip pat svarbus aspektas. Dabar situacija pasikeitė ir jei anksčiau aš save įveldavau į didelio spaudimo rėmus, tai dabar išmokau vertinti save ir savo darbą kitaip.

Bendrai, Nicola dėka aš pradėjau užsiimti psichologiniu pasiruošimu, jis taip pat privertė mane  padidinti fizinio pasiruošimo lygį. Jei atvirai,  kai aš pradėjau dirbti su Nicola, tai buvo labai svarbus momentas mano karjeroje. Lenktynininkui yra daug lengviau, kai yra vadybininkas, kuris rūpinasi kontraktais, užsiima finansų paieška, o aš galiu pilnai susitelkti tik ties lenktynėmis“.