L. Lawsonas – apie spaudimą, Maxo palaikymą ir šeimos aukas

Nors vietos F-1 startinėje rikiuotėje iškovojimas yra neįtikėtinas pasiekimas, ypač kai atstovauji tokią sėkmingą organizaciją kaip „Red Bull“, Naujosios Zelandijos lenktynininkas Liamas Lawsonas atvirai kalba apie iššūkius, su kuriais susidūrė tiek siekdamas vietos, tiek bandydamas įsitvirtinti čempionate.

22 metų L. Lawsonas pripažino, kad F-1 lenktynininko darbas reikalauja nuolat įrodyti savo vertę. Kalbėdamas apie savo patirtį, jis pasidalijo mintimis apie įtampą ir vertinimus, su kuriais susiduria kiekvienas jaunas pilotas: „Tave visada vertina, ypač pirmuosiuose F-1 sezonuose. Su mūsų kontraktais ir tuo, kaip komandos mus vertina, – visada esi spaudžiamas. Niekada nesijauti visiškai saugus,“ – teigė L. Lawsonas.

Po to, kai rugsėjį jis gavo pilnavertį „Red Bull“ dukterinės komandos „Visa Cash App RB“ lenktynininko kontraktą, spaudimas nenuslūgo: „Praėjusiais metais bandžiau gauti pagrindinę vietą. Dabar ją turiu, bet stengiuosi išlikti čempionate. Tai tas pats jausmas – stengiamės siekti geriausių rezultatų, tačiau mąstysena nelabai pasikeičia.“

Nepaisant įtampos, L. Lawsonas pripažįsta, kad F-1 vairuotojai jį sutiko svetingai, o didelio palaikymo jis sulaukė iš paties Maxo Verstappeno: „Maxas visada buvo labai geras man, dar tada, kai buvau atsarginis pilotas,“ – sakė L. Lawsonas, pridurdamas, kad keturiskart pasaulio čempionas stebėjo jo lenktynes „Super Formula“ ir DTM čempionatuose.

„Kai grįždavau iš Super Formula lenktynių, Maxas manęs paklausdavo apie įvykius trasoje. Pagalvodavau: žmogau, kodėl tu tai žiūri? Bet tai buvo labai šaunu, ypač tuo metu, kai buvau naujokas. Jis man davė daug naudingų patarimų“ – pasakojo L. Lawsonas.

Praėjus mažiau nei 12 mėnesių nuo debiuto F-1, L. Lawsonas gavo pilnavertę vietą VCARB komandoje. Tai, anot jo, sukėlė palengvėjimą: „Tai buvo labiau palengvėjimas nei džiaugsmas, – pripažino lenktynininkas. – Apie tai kalbėta ilgą laiką, ir net komanda nežinojo, ką tiksliai daryti. Buvo aišku, kad greičiausiai gausiu vietą, bet nežinojome kur ir kaip viskas susiklostys.“

L. Lawsonas prisiminė, kaip buvo sunku laikyti šias naujienas paslaptyje, net nuo savo šeimos: „Prieš gaudamas patvirtinimą, negalėjau kalbėtis su savo tėvais. Nenorėjau nuolat kartoti, kad vis dar nežinau, tad tiesiog laukiau, kol viskas bus oficialiai pasakyta man į akis.“

Kai pagaliau gavo patvirtinimą, L. Lawsonas apie tai pranešė savo tėčiui, kuris akimirksniu atsiliepė į skambutį vidury nakties Naujojoje Zelandijoje: „Paskambinau tėčiui trečią ryto, ir jis iškart atsiliepė. Jis buvo visiškai pabudęs ir laukė naujienų. Visa mano kelionė prasidėjo su juo, kai buvau dar labai jaunas. Mano šeima paaukojo viską, kad galėčiau tai daryti, tad tai labai svarbu ir jiems.“