„Sauber“ vadybininkas B. Zehnderis: F-1 viskas tapo kur kas sudėtingiau

Birželį sukaks dvidešimt metų, kai „Sauber“ komandos vadybininku dirba Beatas Zehnderis. Interviu vokiečių portalui „motorsport-total“ jis papasakojo apie tai, kas pasikeitė per tuos du dešimtmečius ir kodėl jam nepatinka dauguma dabartinių „Formulės-1“ pilotų.
- Papasakokite apie pagrindines jūsų pareigas „Sauber“ komandoje?
- Kai komanda yra kelyje, aš atsakau už technikos ir žmonių pervežimą, lėktuvų, viešbučių ir transporto rezervaciją. Komandai reikia užtikrinti geras sąlygas, aprūpinti ją patalpomis, įranga ir kt., kad būtų galima sklandžiai dirbti. Tai iš vienos pusės. Iš kitos – aš atsakau už sportinius klausimus, už bendradarbiavimą su FIA ir visus kitus klausimus, apimančius F1 Sportinį reglamentą. Trasoje atstovauju savo komandą FIA federacijoje, kartu su pilotais dalyvauju sprendžiant neaiškius klausimus su teisėjais. Tai du pagrindiniai mano veiklos aspektai.
- Neseniai Simona de Silvestro dalyvavo bandymuose italų Fiorano trasoje. Buvote atsakingas už tai, kad testai būtų sklandūs. Matyt, kad pasiruošimas bandymams nėra toks svarbus kaip pasirengimas „Grand Prix“ etapams?
- Nepasakyčiau, kad bandymai nėra svarbūs – juos galima palyginti su priešsezoniniais testais. Visa komanda buvo susirinkusi Fiorane ir turėjo gana plačią programą. Mano darbas niekuo nesiskyrė – reikėjo rezervuoti bilietus, viešbučius, nuomoti mašinas ir pan.
- Akivaizdu, kad ne jūs asmeniškai užsakote kiekvieną viešbučio numerį ar kiekvieną automobilį, bet jūs atsakote už šiuos darbus apskritai?
- Pas mus labai maža komanda – visi darbai užgriūna asmeniškai mano ir mano padėjėjos Ivonos pečius. Aišku, kad ne mes tiesiogiai užsakinėjame lėktuvų bilietus, tuo užsiiminėja specialios agentūros, bet, pavyzdžiui, viešbučius 99 proc. atvejų rezervuojame patys, nes taip yra pigiau. Kartu su padėjėja nuomojame ir automobilius.
- Ar padėjėja Ivona važiuoja į lenktynes?
- Ne. Lenktynių savaitgaliais aš dirbu vienas.
- Kaip atrodo jūsų grafikas lenktynių savaitgaliais? Kada einate miegoti, kiek laiko per parą dirbate?
- Į trasą kartu su mechanikais atvažiuoju ryte, penktadieniais – 7.30 val., šeštadieniais – 8.30 val., o sekmadienį – 9 valandą. Dalyvauju visuose susitikimuose ir brifinguose tiek prieš treniruotes, tiek ir po jų. Penktadieniais į viešbutį sugrįžtame apie 22 val., šeštadieniais – 21 val., na, o po lenktynių iš karto išsivažinėjame po namus, bet kartais tai būna ir pirmadienį.
- Kada jūs atvažiuojate į eilinį etapą?
- Jei varžybos vyksta Europoje, dažniausiai trečiadieniais, kadangi turiu pasirūpinti leidimais į lenktynių zoną specialistams ir VIP svečiams. Jei lenktynės vyksta kitur, atvažiuoju antradienį, o išvažiuoju pirmadienį.
- Kiek metų verčiatės šiuo darbu?
- Vokietijos GP etape bus lygiai 20 metų.
- Vadinasi, jūs jau dalyvavote apie 320-330 GP etapų. Kaip pasikeitė „Formulė-1“ per tą laiką?
- Šiandien viskas vyksta kur kas greičiau. Tai globalios permainos, visų pirma susijusios su interneto, mobilaus ryšio atsiradimu ir jo pritaikymu gyvenimui. Šiandien visą parą reikia turėti ryšį, vis daugiau žmonių važiuoja į lenktynes, todėl ir organizuoti viską sunkiau. Padidėjo ir lenktynių, vykstančių ne Europoje, skaičius, todėl išaugo kaštai, laiko sąnaudos.
- Kas dar pasikeitė?
- Prieš dvidešimt metų pilotai į lenktynes atvykdavo tik su gražiomis draugėmis, o dabar atvažiuoja su vadybininkais, inžinieriais, technikais, juristais, fizioterapeutais ir psichologais. Šiandien viskas perdėta. Patys sportininkai smarkiai pasikeitė, tapo kur kas jaunesni. Visa tai neblogai, tačiau kai kurių veiduose matau, kad jie dar nesubrendę.
- Įeinate į sportinę darbinę grupę. Kaip pasikeitė F-1 sporto reglamentas?
- Prieš dvidešimt metų buvo tik pusė aspektų, kurie šiandien numatyti sportiniame reglamente. Taisyklių buvo nedaug, bet jos buvo visiems labai aiškios, o šiandien reglamentuojama per daug smulkmeniškai. Mano pliusas tame, kad šiais reikalais užsiimu daugybę metų, mano akyse viskas keitėsi, išlaikau gerus santykius su FIA. Aš žinau ir priežastis, dėl kurių vienas ar kitas punktas buvo pakeistas, todėl man lengviau. Sakyčiau, kad visą reglamentą žinau atmintinai, tai padeda dirbti.
- Neseniai vienos komandos technikos direktorius pasakė, kad kuomet atsiranda kito sezono reglamentas, reikia mažiausiai trijų parų jam išstudijuoti. Ar jums irgi tiek reikia tiek laiko, ar didelė patirtis leidžia viską suprasti per kur kas trumpesnį laiką?
- Sportinis reglamentas man yra pakankamai paprastas darbas. Pakeitimai svarstomi viso sezono metu, vieni iš jų įsigalioja iš karto, kiti – nuo kito sezono. Aš neturiu problemų su sportiniais aspektais. Sportinio reglamento esmė jau nesikeičia bene 10 metų. Pasikeitė tik kvalifikacijos formatas, per sezoną galima naudoti mažiau variklių. O štai įsigilinti į techninį reglamentą reikia kur kas daugiau laiko. Tiesa pasakius, aš jo taip ir nežinau iki galo.
- Kaip jūs patekote į „Sauber“ komandą?
- Visiškai atsitiktinai. Sutartį su komanda pasirašiau 1987 m., o iki tol dirbau didelėje kompanijoje, gaminančioje dyzelinius variklius – „Holzer“. Būtent tais metais „Holzer“ nutraukė savo veiklą Šveicarijoje ir veiklą perkėlė į Pietų Korėją. Man reikėjo ieškoti naujo darbo, laikraštyje pamačiau skelbimą, kad „Sauber“ komanda ieško naujo mechaniko. Tuo metu aš visiškai nesidomėjau automobilių sportu, apie jį nežinojau ničnieko, išskyrus tai, kad Belgijos Zolderio trasoje avarijas patyrė Jochanas Massas ir Gilles Villeneuve‘as. Aš du kartus susitikau su Peteriu Sauberiu. Pirmą kartą jis pasakė, kad prie jokių aplinkybių negali manęs priimti į komandą, todėl, kad esu per jaunas ir nieko nežinau apie sportą. Dar blogiau – kad aš juo net nesidomiu. Po trijų savaičių aš vėl jam paskambinau ir pasiūliau antrą kartą susitikti. Manau, kad jis mane paėmė tik dėl to, kad neturėjo kitų kandidatų. Tada man atrodė, kad šį darbą dirbsiu tik vienerius metus – aš paprasčiausiai troškau gyvenimo malonumų ir tryškau noru keliauti. Bet praėjo 27 metais ir aš vis dar „Sauber“ komandoje. Ir man tai patinka, dėl nieko nesigailiu.
- Kokios buvo jūsų primos lenktynės?
- 1000 km varžybos Chereso trasoje, tada dalyvavau „Sauber-Mercedes“ komandoje.
- Ar padėjo mechaniko karjera vėlesniais metais?
- Žinoma. Kuomet praėjau veiklą „Sauber“ komandoje 1988 metais, „Formulėje-1“ buvo naudojama aliumininė važiuoklė, 80 proc. bolidų kūrė pačios komandos, tai buvo „rankų darbo“ mašina. Šiandien veikia daug departamentų – vienas kuria hidrauliką, kitas – pakabą, trečias – pavarų dėžę. Kai aš pradėjau mechaniko darbą, daug ką mes kūrėme patys. Po kurio laiko aš tapau pirmuoju mechaniku, dar vėliau – vyriausiuoju. 1994 m. aš jau tapau komandos vadybininku, tiksliau – pirmą sezono dalį dar buvau vyr. mechaniku, o antrąją jo dalį – „Sauber“ vyr. vadybininku. Tada aš apie bolidą žinojau absoliučiai viską, ko negaliu pasakyti šiandien. Šiandien mašinos yra labai sudėtingos, net mūsų spaudos tarnyba negali apie bolidą visko pasakyti.
- Ar teko dirbti su Maxu Velti?
- Žinoma, jis buvo „Sauber“ vadybininkas 1988-1989 metais.
- Ar daug ko iš jo išmokote?
- Ne, aš niekada nesiekiau būti F-1 vadybininku. Į šį postą patekau atsitiktinai. Iki manęs šį darbą dirbo moteris, bet ji ruošėsi išeiti iš darbo. Sutapo kelios aplinkybės. 1994 m. Silverstoune, kažkurio linksmo vakarėlio (jame Eddy Jordanas grojo būgnais) metu prie manęs priėjo P. Sauberis ir pasakė, kad nėra kam dirbti vadybininku. Aš pasakiau, kad nesugebėsiu, nes iki tol net sau pačiam niekada neužsakinėjau lėktuvo bilietų ar viešbučio numerio. Pasakiau jam, kad pagalvosiu, o kitą dieną mes vėl susitikome. Pasakiau, kad nenoriu tokio darbo. P. Sauberis man pasakė, kad tada šį darbą dirbs tas žmogus, apie kurį aš net pagalvoti nenorėjau. Supratau, kad tada geriau tą darbą daryti pačiam. Iš pradžių viskas ėjo savieiga, nes nesupratau, ko tiksliai iš manęs reikalaujama. Aš nieko negalėjau naujo sužinoti, kadangi Maxas komandoje tuo metu nedirbo. O štai kad M. Velti į „Sauber“ 1997 m. sugrįžo kaip komercijos direktorius, buvo mano nuopelnas.
- Kaip darbas atsiliepia asmeniniam gyvenimui?
- Aš nematau didelių problemų. Žinoma, kartais ilgiesi namų, ypač tada, kai namiškiai švenčia gimtadienį, o tu turi dirbti. Bet man pasisekė, nes brolių ir seserų vestuvės buvo tada, kai lenktynės nevyko. Jau 13 metų pažįstamas su savo žmona, 8 metai esame susituokę. Kai susipažinome, ji žinojo, ką aš dirbu, todėl susitaikė su tuo, kad pusę metų manęs nebūna namuose.
- Ar buvo jūsų karjeroje linksmų faktų?
- Taip, jie dažniausiai būdavo susiję su Johnny Herbertu. Su juo visada buvo galima pasijuokti.
- O kaip su Kimi Raikkonenu?
- Irgi. Aš su juo iki šiol linksmai bendrauju. Turiu labai gerą ryšį su visais buvusiais mūsų komandos pilotais – Hainzu Haraldu Frentzenu, Jecque Villeneuve‘u, Jeanu Alesi, Nicku Heidfeldu ir kt. Su Kimi yra nutikę begalės linksmų atsitikimų. Pavyzdžiui, likus 10 minučių iki pirmųjų jo lenktynių, jo niekas nerado, o jis, pasirodo, pasislėpęs miegojo.