J. Sawardas: „Ferrari“ ir jos veto teisė

FIA paskelbtas kursas F-1 čempionate naudoti alternatyvius variklius netenkina dabartinių turbininių jėgos agregatų gamintojų, visų pirma – „Ferrari“, kuri jau yra pasinaudojusi veto teise, kai federacija ir Bernie Ecclestone bandė sumažinti jėgainių kainas privačioms komandoms.
„Ferrari“ komandos vadovas Maurizio Arrivabene paaiškino jų poziciją dėl komandos komercinių interesų. Britų žurnalistas Joe Sawardas svarsto apie tai, kaip galėtų toliau vystytis įvykiai, jei italų komanda blokuos bandymą pakeisti „Formulės-1“ Techninį reglamentą, kuris uždegtų žalią šviesą alternatyviems V8 motorams.
J. Sawardas: „ Vakar atsirado pranešimai, kad „Ferrari“ negalės pasinaudoti savo veto teise svarstant alternatyvių variklių klausimo įtraukimą į Techninį reglamentą (jei ši nauja idėja nenumirs dar jos svarstymo fazėje), kadangi alternatyvaus variklio klausimas, kurį tieks nepriklausomas tiekėjas, neturės jokios įtakos „Ferrari“ komerciniams interesams.
Tai gana abejotinas argumentas ir ne tik dėl to, kad žurnalistai vargu ar tiksliai žino, kas yra konkrečiai parašyta slaptame Susitarimo sutarties priede, priimtame 2013 metais. Šios sutarties punktas, apie kurį kalbama, yra pavadintas „Ferrari“ interesų gynimo teisės“ ir leidžia šiai komandai naudotis veto teise „Įvedant arba keičiant kurį nors Techninio ar Sportinio reglamentų punktus, išskyrus atvejus, kai tai daroma lenktynių saugumo sumetimais“.
Iš tikrųjų, yra dvi sąlygos ir veto teisę italų ekipa gali naudoti tik tada, kai abi šios sąlygos išpildomos – „veto teisė gali būti naudojama, jei tai neneša žalos tradicinėms čempionato vertybėms ir nekenkia FIA įvaizdžiui“ bei „Ferrari“ turi pilną teisę manyti, kad naujovės itin negatyviai atsilieps komandos teisėtiems interesams“.
Visa tai skamba pakankamai aptakiai ir jei FIA prezidentas Jeanas Todtas mano, kad jis gali tam priešpastatyti kai kuriuos argumentus, tai „Ferrari“ turi teisę pateikti savo argumentus. Bet kaip tokiu atveju abi pusės gali susitarti? Jei abi pusės nesusitars, bus galima kreiptis tik į teismo arbitražą, bet šis procesas užtruktų ilgus mėnesius ir vargu ar pasibaigs iki to laiko, kai reikės skelbti konkursą ir priimti sprendimą dėl nepriklausomo variklių tiekėjo. Be to, alternatyvaus variklio gamybos organizavimui taip pat reikia laiko. Jei prisiminti, kiek konkursai tęsiasi „Formulėje-2“, tai visa tai gali užtrukti ilgiau nei šešis mėnesius.
Bet iš tiesų dar sudėtingesnis klausimas yra noras suprasti, ką iš tiesų reiškia tokios teisinės formuluotės kaip „turi pakankamo pagrindo“, „žymi žala“ ir „teisėti interesai“. Surasti šių teiginių itin tikslaus apibūdinimo neįmanoma, nors terminą „teisėti interesai“ teismai įprastai traktuoja visų pirma paisydami bendrųjų visuomenės interesų.
Tačiau pats tokio klausimo iškėlimas yra teisėtas: vargu ar kokios nors matematinės formulės, kurios galėtų būti taikomos išlyginant dviejų skirtingų variklių tipo skirtumus, atitiks dabartinių hibridinių jėgainių gamintojų interesus. Tokios formulės efektyvumas gali pasitvirtinti tik tada, jei alternatyvus variklis galės lygiomis konkuruoti su hibridinėmis jėgainėmis arba jas net pralenks, o tada jau būtų galima kelti klausimą apie nesąžiningą pranašumą. Tačiau jei šie varikliai bus kur kas prastesni už hibridinius, tai perėjimas prie jų būtų nelogiškas nepriklausomoms komandoms.
Tokiu atveju teisininkai pasakytų, kad dviejų tipų variklių naudojimas turi abejotiną galimybę egzistuoti ir tai gali pakenkti visiems jėgainių gamintojams kartu paėmus...
Bet reikia tikėtis, kad alternatyvių variklių idėjos svarstymas iki teismų neprieis“.