R. Dennisas prisimena legendinį A. Senną

Dvidešimtųjų legendinio piloto Ayrono Sennos žūties metinių proga „McLaren“ komandos vadovas Ronas Dennisas prisimena šį legendinį pilotą, – praneša „McLaren“ spaudos tarnyba.
Kaip jūs pasirašėte kontraktą dėl A. Sennos dalyvavimo „McLaren“ komandoje?
Iš pradžių Ayrtonas „pureno“ dirvą, stebėjo, ar mūsų komanda yra išties konkurencinga. Vėliau jis davė aiškiai suprasti, kad nori prie mūsų prisijungti. Tuo metu už „Lotus“ jis jau važiavo trečią sezoną, o jų naudojami „Honda“ varikliai buvo visai neblogi – jie tuo metu galėjo kovoti dėl prizinių vietų. Vieną dieną jis pareiškė, kad nori su manimi susitikti.
Tuo metu jis nuomojo namą Anglijos Eshero mieste, netoli nuo „McLaren“ bazės Wokinge, todėl visi susitikimai vyko pas jį namie. Kuomet derybos artėjo prie pabaigos, mes atsirėmėme į skaičius. Jis norėjo pilotuoti mūsų bolidą, komanda irgi norėjo tokio lenktynininko, tačiau nesutarėme dėl atlyginimo dydžio. Mes jam siūlėme apie pusę milijono JAV dolerių ir kad užbaigtumėme šią problemą, pasiūliau mesti monetą.
Angliškai tuomet Ayrtonas kalbėjo prastai, todėl apie 5 minutes jam aiškinau apie sandorio detales, man net teko jam piešti piešinius. Vėliau monetą išmetėme į orą. Ir kai ji nukrito, kažkur nulėkė tarsi raketa. Mes tik girdėjome, kaip ji „šuoliuoja“ už užuolaidų. Aš ją suradau ir laimėjau lažybas. Tuomet nei aš, nei jis dar nežinojome, kad lažinomės dėl trejų metų kontrakto, vadinasi kalba ėjo apie 1,5 mln. dolerių. Kai kas tai traktuoja kaip nepagarbų elgesį su pinigais, tačiau iš tiesų tai buvo vienintelis kelias išspręsti problemą.
Kaip jūs prisimenate 1988 metų sezoną, kai „McLaren“ pavyko laimėti 15 etapų iš 16-kos?
Bolidas tais metais buvo paruoštas labai vėlai. Tiek vėlai, kad bijojome, kad nespėsime sudalyvauti testuose Imolos trasoje. Tada aš nusivilkau švarką, užsidėjau baltą chalatą ir pasakiau: „Imoloje mes būtinai važiuosim“. Per porą valandų nuo šių žodžių, prie manęs buvo priėję keletas svarbių inžinierių, kurie pasakė, kad mano užuominą suprato. Bet mes taip vėlavome, kad dar kokias 2-3 dienas turėjome taisyti klaidas. Mašina buvo paruošta tik paskutinę testų dieną.
Neatsimenu, kas pirmas sėdo prie bolido vairo, tikriausiai tai buvo Alenas Prostas. Trečiajame greitame rate jis kitus varžovus lenkė net 1,5 sek. Tai buvo kažkoks siurrealistinis momentas – tarsi sulėtintame kine, mes vieni kitų klausinėjome, ar tikrai taip yra.
Ką jūs galvojate apie A. Sennos važiavimą 1988 metais Monako trasoje?
Jo avarija ten įvyko dėl prarastos koncentracijos. Komanda stengėsi jį „sulėtinti“, tačiau kai lėtėjama, sportininkui sumažėja koncentracija. Tai buvo įprasta klaida. Jis buvo labai piktas, nenorėjo sugrįžti į komandos boksus, nuėjo į savo butą ir tik vakare pasirodė trasoje, labai pyko ant savęs.
Kas įvyko 1989 m. Imoloje, kai A. Prostas apkaltino A. Senną pažeidus susitarimą?
Jie nustojo tikėję vienas kitu. Dėl to patys kalti. Jie keletą kartų tarpusavyje lažinosi, tačiau žinomas tik vienas faktas. Komandoje tuo metu vyravo įtampa. Vieną dieną jie dalyvavo bandymuose Velse, aš atskridau ten sraigtasparniu ir juos abu nusivedžiau į autobusiuką ir abu privedžiau iki ašarų. Aš irgi nesu pūkuotas katinėlis, norėjau, kad jie mane laikytų „blogu vaikinu“. Tikėjausi, kad jei jie abu bus nusiteikę prieš mane, mažiau pyksis tarpusavyje. Tai buvo labai slidus reikalas, buvo sunku nuspręsti teisingai. Tačiau abu pilotai buvo itin klastingi: kreipdavosi į nacionalininę spaudą, skundė mane „Honda“ koncernui ir t.t.
Kai iš komandos išėjo A. Prostas, kokią įtaką Ayrtonui turėjo Gerhardas Bergeris?
Gerhardas atnešė į komandą humorą – juo jis galėdavo ištirpdyti bet kokį ledą. Tačiau kartais jis puldavo į kraštutinumus, jis nejautė jokio saiko, jokių ribų. Kartais tai tapdavo pavojinga. Prisimenu vieną atvejį, kai mes nardėme Bermuduose, buvome pakankamai dideliame gylyje, Gerhardas priplaukė iki manęs ir nurovė deguonies žarnelę. Jis pagalvojo, kad tai labai juokinga... Kitą kartą jie mane įmetė į jūrą ir pradėjo vilioti ryklius. Šiandien tai įdomu prisiminti, bet tuomet man tai tikrai neatrodė juokinga.
Koks jūsų ryškiausias prisiminimas apie Ayrtoną?
Vieną kartą jis man įteikė voką, kurį ir šiandien dar saugau savo namuose – A. Senna turėjo pašto vokų kolekciją su jo šalmo atvaizdu. Voke buvo 10 tūkst. dolerių. Tai buvo jo statymas, kad aš per apsilankymą Meksikoje negalėsiu suvalgyti čili pipirų įpakavimo. Tačiau aš suvalgiau. Tai buvo bene ketvirtas stambus A. Sennos lažybų pralaimėjimas. Atsimenu kaip jis atiduodamas pralaimėtus pinigus visuomet tikino, kad daugiau su manimi niekada nesilažins, kad aš jį įtraukiu į lažybas, o jis visai to nenori. Tačiau būdavo atvirkščiai. Tai vertingas atsiminimas, ypač turint galvoje tai, kad šypsodavosi jis labai retai, ypač kai reikdavo išsiskirti su pinigais.
Ką jūs prisimenate apie avariją Suzukos trasoje 1990 m. – tai buvo vienas iš ginčytinų atvejų A. Sennos biografijoje?
Aš atsimenu, kad tuo metu stebėjau akseleratoriaus ir stabdžių darbo telemetrijos duomenis ir visai nereikia būti Enšteinu, kad suprastum, kas atsitiko. Kai jis sugrįžo į boksus, pasakiau, kad esu nepatenkintas juo. Jis suprato, daugiau pasakyti nieko negalėjo. Tai buvo viena iš labai retų jo silpnumo akimirkų. Nemanau, kad jis didžiavosi tuo, kas ten atsitiko.
Paskutinis sezonas, kurį A. Senna praleido „McLaren“ komandoje, buvo 1993 metai. Ką galite pasakyti apie puikų bolidą MP4/8 vairavusį pilotą?
Prieš sezono pradžią aš jį kviečiau atvažiuoti iš Brazilijos išbandyti naują bolidą. Aš jam sakiau: „Atvažiuok, pinigai nesvarbu, išbandyk naują mašiną“ O jis atsakydavo: „Jūs negalite laimėti su „Ford“ varikliu. Nemanau, kad noriu su juo važiuoti“. Derybos vyko labai ilgai, tačiau A. Senna vis tik atvažiavo į Silverstouną, sėdo į bolidą ir nuvažiavo vieną greitą ratą. Kai jis sugrįžo, nusiėmė saugos diržus ir pasakė: „Taip, supratau, tai puikus bolidas – tu nuimi koją nuo akseleratoriaus pedalo, o bolidas „dirba“ toliau. Mes galime laimėti su šia mašina“.
Be abejo, tais metais buvo sukurtas vienas iš geriausių bolidų, kokius mes per visą istoriją esame turėję. Jis buvo pakankamai „protingas“ – žinojo, kada geriausia jungti pavaras. Mes galėjome keisti pakabos konfigūraciją aštuonis kartus viename posūkyje. Ayrtonas buvo labai patenkintas visais „žaisliukais“, su kuriais jis galėjo „žaisti“ lenktynių metu – jis juos atidžiai nagrinėjo ir siūlė savo patobulinimus.
Ar atsimenate tų metų Europos GP britų Donningtono trasoje, tai buvo vienos geriausių A. Sennos lenktynių?
Tai buvo pačios geriausios lenktynės visai komandai per visą laiką. Ayrtonas buvo tikras šaunuolis, tačiau ir komanda svariai prisidėjo – labai laiku suplanavome sustojimą, o kiti klydo. Su kiekvienu sustojimu mes tolome nuo varžovų ir laimėjome. Tai buvo fenomenalios lenktynės.
Ką pasakysite apie paskutinius etapus, kuriuose A. Senna važiavo už „McLaren“?
Į paskutinį etapą 1993 m. Australijoje atvažiavome norėdami kiek pailsėti vienas nuo kito. Tuo metu mūsų santykiai buvo labai įtempti. Buvo komandos žmonių, kurie visa tai priėmė labai emocionaliai. Aš pasakiau: „Dieve mano, aš bandau jį įkalbėti pasilikti komandoje. Todėl išlaikykite rimtį“. Jis svyravo, labai svyravo. Bet jis buvo lojalus vaikinas ir pasakė man: „Aš jau pasirašiau kontraktą ir prisiėmiau įsipareigojimus“. Net ir po paskutinių lenktynių jis dar svyravo, bet nauja sutartis jau veikė...
Nors mūsų komandai naudojant „Peugeot“ variklius patirtis buvo prasta, bet aš jam tada sakiau, kad mes kitą sezoną turėsim naujus „Peugeot“ variklius. Jis pasakė, kad jei apie tai būtų sužinojęs prieš du mėnesius, būtų likęs komandoje. Jis paprasčiausiai tuo metu nematė galimybių laimėti čempionato neturint gamyklinio motoro.
Kodėl A. Senną daugelis žmonių laiko fenomenaliu pilotu per visą „Formulės-1“ istoriją?
Manau, kad jis buvo puikus per visą savo sportininko karjerą. Baisu, kad jis pateko į avariją ir žuvo, bet mes nepamatėme, kada jo rezultatai būtų pradėję blogėti. Yra daug pilotų, kurie važiuoja labai ilgą laiką ir vienu ar kitu laiku meta šešėlį savo karjerai. A. Sennos karjera – be šešėlio. Jis buvo didis, jo vertybės buvo žmogiškos ir tikros. Per visą gyvenimą jis padarė keletą klaidų, bet jis jas pripažino, buvo ypač principingas, Ayrtonas buvo tiesiog geras žmogus.