2005 metų sezono apžvalga – II dalis

„Formulės–1“ pasaulis galų gale apsiprato su mintimi, kad tipiškai stipri „Ferrari“ šiemet yra kamuojama kažkokio nuosmūkio, o dėl jos vietos įnirtingai kaunasi net trys kitos komandos: „Renault“, „McLaren“ ir „Toyota“. BAR jau buvo pasiruošusi grįžti po kontraversiškos diskvalifikacijos dviems etapams. Sezonas žadėjo būti kur kas įdomesnis, nei 2004–aisiais, tačiau niekas nenumanė, kaip jau visai ne už ilgo pasisuks įvykių tėkmė.
Klaidų karai
Kimi Raikkonenas, jei galėtų ką nors pakeisti „Formulėje–1“, visų pirma sutrumpintų Europos GP vienu ratu. Tokiu atveju jis būtų buvęs nugalėtojas, tačiau atsitiko kitaip. Krizė prasidėjo nuo paprasčiausio stabdžių blokavimo. Padanga čiūžtelėjo asfaltu, ant jos susidarė plokštuma. Kitą kartą stabdant, ratas vėl atsisuko ta plokštuma, vėl čiūžtelėjo, plokštuma padidėjo... Lenktynių gale jau net vizualiai buvo galima pastebėti, kaip važiuojant dreba važiuoklė. Suomis pasirinko rizikuoti. Rezultatą puikiai žinome – paskutiniame rate pakaba neatlaikiusi lūžo, Kimis lenktynėse nefinišavo, be to, toje situacijoje vos nenukentėjo Jensonas Buttonas, vos per plauką išvengęs susidūrimo. Fernando Alonso nugalėjo, nors buvo tikrai lėtesnis.
Ispanas buvo vertas pergalės. Ne todėl, kad nugalėtojų neteisia. Nuostabą kelia pats faktas, kad Kimis Raikkonenas privažiavo iki paskutinio rato šitaip prievartaudamas bolidą. Deja, sėkmė retai kada aplanko tuos, kurie kliaujasi tik ja, ir „McLaren“ bei Kimis tai žinojo. Tačiau vis tiek pamėgino. Nenoriu būti įkyrus, bet jei ne tokie ir panašūs pamėginimai, galbūt bent konstruktorių čempionate situacija būtų kitokia. „Renault“ ir Fernando Alonso elgėsi konservatyviau ir laimėjo. Kažkas panašaus į zuikio ir vėžlio lenktynes iš pasakos...
Be abejo, taikinyje kaip mat atsidūrė ir naujosios padangų taisyklės, priimtos kaip tik šiam sezonui. Dvi sprogusios Michaelio Schumacherio padangos, tada nuo nusidėvėjimo netinkama naudojimui pasidariusi K.Raikkoneno padanga, galų gale visiškai plikos „Bridgestone“ padangos – noromis nenoromis galvoje kyla klausimas, ar FIA deklaruojamas taupumas nebuvo pradėtas įgyvendinti saugumo sąskaita? Buvo akivaizdu, kad taisyklės yra per griežtos, tad buvo nuspręsta įvesti nuolaidą – padangas, kurios gali būti pažeistos lenktynių metu, buvo leista keisti. Tiesa, keitimo metu pilti kuro – ne. Visgi palyginus su ankstesne formuluote, tai buvo kur kas laisvesnė taisyklė.
Pikti „McLaren“ fanai vis tiek burnojo, kad ispanas pergalę iškovojo tik atsitiktinai, bet priešakyje buvo Kanados GP – ir Fernando grąžino Kimiui paslaugą su kaupu. Pradėję lenktynes labai stipriai, „Renault“ pilotai visą laiką pirmavo, tačiau staiga sugedo Giancarlo Fisichellos variklis. Ispanas tapo lenktynių lyderiu, bet vos po kelių ratų nesuvaldė bolido ketvirtajame Monrealio trasos posūkyje ir trenkėsi į arti stovinčius apsauginius barjerus. Tai galėjo peraugti į „McLaren“ triumfą, nes jau atrodė, kad tiek po traumos atsigavęs ir prie naujo bolido adaptavęsis Juanas Pablo Montoya, tiek ir Kimi Raikkonenas nebepaleis fortūnos iš savo rankų... Jensonas Buttonas rėžėsi į „čempionų sieną", į trasą išvažiavo saugos automobilis, kilo didžiulis sąmyšis, ir jame Juanas Pablo išvažiuoja iš boksų degant raudonam šviesoforo signalui. Diskvalifikacija ir prarasti garantuoti taškai. Nežinia, ar kolumbietis pasikarščiavo, ar buvo kitokios priežastys, tačiau belieka tik dar kartą durti į konstruktorių įskaitą ir tarti: „McLaren“ komandai šios klaidos kainavo labai daug.
Tikrasis triumfas buvo „Ferrari“ stovykloje. Michaelis stovėjo ant antros podiumo pakopos, Rubensas Barrichello – ant trečios. Pastabūs iš karto nurodytų, jog toks aukštas rezultatas pasiektas, nes nefinišavo nei Alonso, nei Trulli, nei Fisichella, nei Montoya, nei vienas iš BAR. Kaip ir Europos GP atveju, belieka tik pasakyti – nugalėtojai yra ne tie, kurie yra greiti, o tie, kurie finišuoja. „Ferrari“ fanams vėl nušvito vilties spindulėlis – galbūt jau netrukus raudonasis galiūnas vėl atsistos po trumpalaikio nokdauno?
Vietoj to triuškinantis smūgis kliuvo visai „Formulei–1“. Nekartosiu daugybę kartų skambėjusių minčių. Kaltinimai liejosi ant visų ir ant kiekvieno, komandas, vadovus ir prezidentus apėmė visuotinė isterija, atrodė, jog viskas tuoj tiesiog sprogs. Kad ir kurios komandos fanas bebūtumėt, manau, jog vienareikšmiškai pritarsite, jog savatgalis Indianapolyje buvo beveik toks pats juodas, kaip ir prieš vienuoliką metų Imoloje...
Rezultatai buvo akivaizdūs – keturiolika bolidų stovėjo boksuose, šeši lenktyniavo. Priekyje važiavo du raudonieji „Ferrari“. Be abejo, finišuoti pirmoje ir antroje vietose jiems problemų nesudarė. Daug kas griežė dantį, kad „Ferrari“ gavo taškus už dyką ir jų visai nenusipelnė, taip pat jiems atseikėjo ir kitokių kaltinimų, kaip ir visiems tą savaitgalį. Neslėpsiu, tuo metu ir aš galvojau, kad tai buvo apgailėtina. Ir dabar to savaitgalio nevertinu kitaip, tačiau tenka pripažinti, pakartojant tą pačią mintį jau trečią kartą – nugalėtojai yra tie kurie finišuoja... Niekas niekada negalės įrodyti, jog tą savaitgalį „Renault“ ar „McLaren“ buvo stipresni – jie įveikė tik apšilimo ratą. Niekas negalės įrodyti, kad krizė nebuvo išlaužta iš piršto, o dėl jos kalti buvo tik „Toyota“, kurie galinėse padangose taikė per mažą slėgį padangoje. Praeitis nepasiduoda įrodymams, kad būtų kitaip, jei kažkas būtų pasukęs kitokia priežasčių–pasėkmių grandine. „Ferrari“ nugalėjo lenktynėse. Tikriausiai jie to buvo verti. Tą pačią akimirką pralaimėjo visa „Formulė–1“. Ir norom nenorom jaučiu poreikį pasikartoti – tikriausiai ji buvo to verta.
Ateitis buvo apgaubta nežinios. Ar vyks Prancūzijos GP? Ar vyks du Prancūzijos GP? Kas apskritai laukia „Formulės–1“? Kaltinimų ir pasipiktinimo jūroje plūduriuojantys klausimai kėlė nerimą, o atsakymo į juos niekas nežinojo.
Straipsnyje pateikta nuomonė yra autoriaus ir tik autoriaus