Interviu su M.Schumacheriu

Pateikiame interviu su „Formulę-1“ baigusiu Michaeliu Schumacheriu, kuriame jis su žurnalistais dalijasi paskutinių lenktynių ir sezono įspūdžiais bei prasitaria apie ateities planus.
„Autosport“ žurnalistų pokalbis su vokiečiu vyko sekmadienį, pasibaigus paskutinėms jo karjeros lenktynėms „Formulėje-1“.
– Kaip galite pakomentuoti šias lenktynes?
– Manau, būtų teisinga lenktynes pavadinti chaotiškomis. Manau, teisingai būtų lenktynes pavadinti chaotiškomis. Šiandien turėjome beprotiškai greitą bolidą. Veikiausiai turėjome pakankamai greičio, kad visus aplenktume ratu. Felipe viskas susiklostė itin gerai – jis pirmasis brazilas, nugalėjęs savo namų lenktynėse po Sennos – iš aš jį norėčiau pasveikinti.
– Kodėl šį savaitgalį tau taip nesisekė?
– Nežinau, kodėl taip nutiko, tačiau tai taip pat lenktynių dalis.
– Kovojant su Fisichella prakiuro tavo padanga. Ar viskas vyko sąžiningai?
– Negaliu nieko spręsti, nes nieko nemačiau. Man pranešė, kad prakiuro padanga, tačiau aš tuo metu nieko nepajutau. Tik antrajame posūkyje pajutau, kad padanga nebeveikia.
– Visą savaitgalį buvai labai tylus, nors su tavimi pasikalbėti norėjo daugybė žmonių...
– Tai buvo panašu į Monzą – neleidžiame sumaiščiai sutrukdyti komandos darbui. Norėjome kovoti dėl Konstruktorių taurės, todėl nereagavome į jokius trukdžius. Turėjome susikaupti, nes norint nugalėti, mums reikėjo finišuoti pirmosiose dvejose vietose. Tai buvo labai sunki užduotis, todėl negalėjome sau leisti blaškytis.
– Kada suprasi, kad nebeesi „Formulės-1“ pilotas?
– Net nežinau. Nežinau, kada tai atsitiks. Nežinau atsakymų į daugybę klausimų.
– Ar yra kažkas, ko nepasiilgsi?
– Galbūt klausimų, į kuriuos negaliu atsakyti. Tai, ko greičiausiai pasiilgsiu, yra gerbėjai ir kiekviena akimirka, kai jie palaikė mane. Jų parama padėjo man siekti rezultatų, ypač tada, kai tai buvo sunku. Laikui bėgant, tai darėsi vis svarbiau. Galiu šiems žmonėms ir fanams pasakyti tik „Ačiū“.
– Nemaža dalis žiniasklaidos neįsivaizduoja „Formulės-1“ be Schumacherio. O ar tau pačiam bus keista be „Formulės-1“?
– Kol kas per anksti atsakyti į šį klausimą, nes dar neturėjau laiko apie tai pagalvoti. Kovojome dėl čempionų vardų.
– Kuris čempionatas tau labiausiai patiko?
– Neabejotinai, 2000-ųjų. Mes labai sunkiai dirbome ir patyrėme nemažai nesėkmių, tačiau nepaisant visko, nugalėjome. Tai buvo pats gražiausiais čempionatas.
– Kada tave vėl pamatysime?
– Gana greitai. Kitą savaitę Monzoje vyks „Ferrari“ pasaulio diena, ir aš ten dalyvausiu. Ten bus surengta spaudos konferencija, kurioje mes ir vėl susitiksime, o po to aš kurį laiką ilsėsiuosi.
– Ar jautiesi liūdnas?
– Be abejo, paskutinėse savo lenktynėse norėjau užlipti ant apdovanojimų pakylos, tačiau taip susiklosčius lenktynėms, man tai nebuvo lemta. Dabar belieka žiūrėti į ateitį.
– Ar turi kokių ateities planų?
– Šiuo metu neturiu jokių planų. Tačiau esu tikras, kad ateis laikas, kai pasiilgsiu komandos, tačiau čia turiu draugų, tad su jais galėsiu matytis.
– Ką veiksi 2007-ųjų kovo 18-ąją?
– Tai pirmųjų lenktynių diena, tad arba būsiu su savo vaikais arba sėdėsiu ir žiūrėsiu lenktynes per televiziją.
– Ar dėl ko nors gailiesi?
– Be abejo, yra dalykų, dėl kurių apgailestauju, yra situacijų, kuriose dabar elgčiausi kitaip. Tačiau dabar ir taip turiu daug apie ką pagalvoti, tad tam tikrai neturiu laiko.
– Kokie tavo planai šįvakar?
– Švęsiu kartu su šeima ir draugais.
– Tau nepasisekė Japonijoje, čia kvalifikacijoje ir šiandien, tačiau tu niekada nekritikavai komandos.
– Tam tikra prasme, tai uždaras ratas, nes mano „Formulės-1“ karjera prasidėjo ir baigėsi gedimu po pirmųjų 500 metrų. Todėl gal ir simboliška tai, kas nutiko vakar.
– Žmonės kalba, kad gali persigalvoti, nes vis dar esi labai stiprus.
– Pradžioje žmonės klausinėjo koks mano sprendimas ir kada jį priimsiu. Kai apsisprendžiau, žmonės klausinėja, ar nepersigalvosiu. Tai juokinga. Aš neturiu jokių dvejonių dėl savo sprendimo pasitraukti.
– Ar šios lenktynės tau buvo gražiausios karjeroje?
– Ne, bet tai buvo gražios lenktynės. Jos buvo visai neblogos.
– Iš šono atrodė, kad linksminiesi. Ar taip buvo?
– Taip, pabaigoje pradėjau mėgautis lenktynėmis, kai pamačiau, kad galiu sumažinti atsilikimą ir įsiveržti į pozicijas, už kurias skiriami taškai. Pabaigoje man nedaug trūko iki apdovanojimų pakylos, tad jaučiau džiaugsmą, nors pradžioje buvo tikrai nuobodu. Mes buvome tiek daug atsilikę, jog nemaniau, kad turime kokių nors galimybių. Tačiau viskas gražiai susiklostė ir buvo visai linksma.
– Apie ką galvojai, kai finišavai paskutinėse savo lenktynėse?
– Neturėjau laiko apie nieką galvoti.
– Jauti liūdesį ar pasitenkinimą?
– Jaučiuosi nevienareikšmiškai. Jaučiu ir tai, ir tai.
– Kaip manai, kiek ratų tau trūko iki finišo pozicijoje, kuri būtų leidusi užlipti ant apdovanojimų pakylos?
– Galbūt penkių.
– Panašu, kad pasitrauki būdamas geriausios formos. Ar pasitrauki laimingas?
– Paskutinėse savo lenktynėse norėjau stovėti ant apdovanojimų pakylos, tačiau, atsižvelgus į aplinkybės, tikriausiai turėčiau jaustis laimingas.
– Ką tau sakė tavo šeima?
– Mano tėvas buvo laimingas, pamatęs mane po finišo, ir tarė: „Pagaliau tai baigėsi“. Jis buvo visai patenkintas. Aš jaučiausi ramiau, nors ir manau, kad jo širdis lenktynių metu plakė smarkiau negu mano. Manau, kad „Ferrari“ sezoną baigė aukštumoje.
– Tavo karjera „Formulėje-1“ truko 16 metų. Ilga ar trumpa ji tau buvo?
– Ji buvo intensyvi, tačiau man tai patiko.