Kai žmogus lenktyniauja su mirtimi: pavojingiausios visų laikų F1 trasos

Visi žinome, kad Formulėje 1 varžosi geriausi bolidai, pajėgiausi konstruktoriai ir greičiausi pilotai. Tačiau su lenktyniavimu koja kojon žengianti šlovė yra lydima mirtinos rizikos. Didžiuliu greičiu patiriamos avarijos kelia riziką pilotų sveikatai ir net gyvybei. Ne vienoje F1 trasoje yra nutikę ir tokių incidentų, kurių metu pilotai neišgyveno. Nors saugumas trasose ir boliduose, lyginant su praeitimi, gerokai padidintas, pavojus gyvybei toliau išlieka. Susipažinkite su trasomis, kurios gali būti laikomos pavojingiausiomis.

Niurburgringas, Vokietija

Žuvusiųjų F1 pilotų sąrašas: Onofre Marimon (1954), Peter Collins (1958), Carel Godin de Beaufort (1964), John Taylor (1966), Gerhard Mitter (1969)

Nors dabar Niurburgringo Nordschleife trasa yra vienas populiariausių automobilių entuziastų susibūrimo taškų ir lokacija, kur visi gamintojai mėgsta testuoti savo automobilius ar bolidus, daugybę dešimtmečių čia vyko ir F1 lenktynės.

Maždaug 4,574 km ilgio trasa Vokietijos miškų apsuptyje, gavusi „Žaliojo pragaro“ pravardę – techniška, sudėtinga bei kelianti be galo daug pavojų. Greiti posūkiai bei nenuspėjamos oro sąlygos pasiglemžė ne vieno piloto gyvybę.

https://www.youtube.com/watch?v=f-zk48lN0D0

Geras F1 žinias turintys arba filmą „Rush“ matę žmonės gali prisiminti, jog 1976 m., legendinis F1 čempionas, austras Niki Lauda čia patyrė beveik mirtimi pasibaigusią avariją. Per ją austras smarkiai apdegė ir buvo sužeistas, tačiau po šešių savaičių stebėtinai grįžo į veiksmą ir beveik laimėjo tų metų čempiono titulą.

Monrealis, Kanada

Žuvusiųjų F1 pilotų sąrašas: Ricardo Paletti (1982)

Kanadoje esanti Circuit Gilles VIlleneuve – labai techniška trasa, kurioje vykstantiems Grand Prix niekada netrūksta pikantiškų prieskonių. Lietus gali įnešti tokios sumaišties, kad lenktynės, kaip kad 2011 metais, užsitęstų 4 ar daugiau valandų.

Vienintelis čia žuvęs F1 pilotas – italas Ricardo Paletti, kuris 1982 metais iš karto po starto nespėjo pastebėti užgesusio ir strigusio Didier Peroni bei rėžėsi į jį 180 km/h greičiu. Italo bolidas užsidegė ir nors gydytojų komandai jį pavyko iš ten ištraukti, vos atskraidinus jį į ligoninę, pilotas žuvo.

Dabar Monrealio „Circuit Gilles Villeneuve“ trasa garsėja „Čempionų siena“ - kliūtimi paskutiniame posūkyje, kuri kaip magnetas pritraukė pasaulio čempionus Damoną Hillą, Michaelį Schumacherį ir Jacques'ą Villeneuve'ą. Pastarieji čia padarė avarijas. Na, o 2007 m. Robertas Kubica išgyveno siaubingą avariją, kai jo „Williams“ vertėsi.

Imola, San Marinas

Žuvusiųjų F1 pilotų sąrašas: Ronald Ratzenberger (1994), Ayrton Senna (1994)

Jeigu reikėtų pažymėti patį juodžiausią ir blogiausią visų laikų savaitgalį Formulėje 1, tai turbūt būtų 1994 metų San Marino GP savaitgalis. Jo metu legendinėje trasoje:

• Per treniruotę Rubensas Barrichello (Jordan) „Variante Bassa“ posūkyje, važiuodamas 225 km/h greičiu, užvažiavo ant bordiūro ir pakilo į orą. Jis atsitrenkė į padangų barjerą ir nuo 95 G smūgio neteko sąmonės.
• Kvalifikacijos metu Ronaldas Ratzenbergeris (Simtek) patyrė kraupią avariją, kai jo priekinis sparnas nulūžo, palindo po bolidu ir pakėlė priekinius ratus nuo asfalto. Ratzenbergeris negalėjo nei vairuoti automobilio, nei stabdyti. Visiškai nesuvaldomas bolidas rėžėsi tiesiai į Villeneuve posūkį 314 km/h greičiu. Ten nebuvo jokių atitvarų, todėl Simtek mašina atsitrenkė į pliką betoninę sieną, o 500 G smūgis buvo didžiausias kada nors užfiksuotas F1 lenktynėse. Austras žuvo vietoje, tačiau kvalifikacija prasitęsė po 48 minučių.
• Kitos dienos lenktynėse lyderiavo labai daug nesėkmių sezono starte patyręs legendinis čempionas Ayrton Senna (Williams). Tačiau dėl neaiškaus incidento (ko gero sulūžo vairo sistema), jis 211 km/h greičiu rėžėsi į barjerus Tamburello posūkyje ir taip pat žuvo.

Šie įvykiai paskatino iš esmės gerinti saugumą F1 ir A. Sennos žūtis buvo priešpaskutinė oficialiose F1 lenktynėse.

Le Manas, Prancūzija

Žuvusiųjų F1 pilotų sąrašas: niekas per F1 renginius, bet 1955 m. lenktynėse žuvo 84 žmonės

Nors daugiausia garsėja 24 valandų lenktynėmis, XXa. šeštajame dešimtmetyje „Circuit de la Sarthe“ trasoje trumpai buvo rengiamas ir F1 šou. Dėl to, kas čia nutiko per 24 valandų lenktynes 1955 metais, turime paminėti ir legendinę Prancūzijos trasą.

Ji labai liūdnai pagarsėjo savo 1955 m. katastrofa. Pilotas Pierre Levegh rėžėsi į kitą bolidą, skrido per barjerus ir jo bolido skeveldros rėžėsi į žiūrovų minią. Dėl šios avarijos žuvo 83 žiūrovai ir pats P. Levegh. Organizatoriai iš karto atliko tam tikrus pakeitimus žiūrovų sėdimųjų vietų parinkime ir atitvarų gamyboje, kad daugiau tokių situacijų nebebūtų.

Monza, Italija

Žuvusiųjų F1 pilotų sąrašas: Alberto Ascari (1955) Wolfgang von Trips (1961), Jochen Rindt (1970), Ronnie Peterson (1978)

„Greičio šventove“ vadinamoje Monzos trasoje F1 bolidai lenktyniauja nuo pat čempionatų pradžios. Pagrindinėje tiesiojoje dabartiniai „Ferrari“ ar „Red Bull“ skrieja 350+ km/h greičiu, o net ir XXI a. galime pamatyti įspūdingų avarijų ir išlėkimų iš trasos.

Kaip legendinė trasa, „Monza“ pasiglemžė ir ne vieno aukščiausio kalibro piloto gyvybę.

Čia, testuodamas bolidą 1955 metais žuvo dukart F1 čempionas, italas Alberto Ascari. Po 6-erių metų, susidūręs su Jimu Clarku, legendinis pilotas Wolfgang von Tripsas nesuvaldė savo „Ferrari 156“, mirtinai sužalojo 15 žiūrovų ir žuvo pats. Jei ne šis incidentas, vokietis, ko gero būtų tapęs pasaulio čempionu.

Kiek vėliau, 1970 metais, penktame treniruočių sesijos rate, įvažiuodamas į „Parabolica“ posūkį, austras Jochenas Rindtas patyrė sunkią avariją ir žuvo vietoje. Įdomu tai, kad austras yra vienintelis pilotas istorijoje, kuris tapo F1 čempionu po savo mirties.

Na ir galiausiai – „skrajojantis švedas“ Ronnie Peterson. Daug kas jam prognozavo šansus tapti pasaulio čempionu, bet 10 kartų Grand Prix laimėtojas Monzoje 1978 metais pakliuvo į labai baisų incidentą, įstrigo bolide ir buvo išgabentas į ligoninę. Ten R. Petersono būklė pablogėjo. Dėl traumos komplikacijų jam visiškai sutriko inkstų veikla, o kitą rytą vyras mirė.

SPA, Belgija

Žuvusiųjų F1 pilotų sąrašas: Chris Bristow (1960), Alan Stacey (1960)

Belgijos SPA yra viena iš pilotų mėgstamiausių trasų, tačiau tuo pat metu iki dabar išlieka be galo pavojinga. Kaip galima matyti iš „Statymų Gido“ apžvalgoje pateiktos lentelės, tai yra ilgiausias ratas dabartiniame F1 kalendoriuje bei viena greičiausių trasų.

Per ilgus dešimtmečius jos konfigūracija vis keitėsi, švelnėjo, tačiau mirtinas pavojus ir toliau tyko Eau Rouge - Radillion posūkiuose. Ten 2019 metais žuvo F2 pilotas, prancūzas Anthoine Hubert ir vos išgyveno Juan Manuel Correa.

Labai kruvinas buvo ir 1960 GP savaitgalis, kai dėl avarijos su kitu bolidu kraupiai žuvo Chris Bristow. Na, o vos po 6 ratų, į kito piloto, Alan Stacey šalmą rėžėsi paukštis. Britas prarado bolido kontrolę, vertėsi bei irgi žuvo vietoje.

Suzuka, Japonija

Žuvusiųjų F1 pilotų sąrašas: Jules Bianchi (2014)

Pilotų nuomone irgi viena „smagiausių“ trasų turi ir juodą dėmę savo istorijoje. Labai lietingą sekmadienį 2014 metais, apsunkintomis sąlygomis iš trasos išlėkė „Marussia“ piloto Juleso Bianchi bolidas. Jis rėžėsi į traktorių, kuris bandė iškelti iš barjerų iškelti ratu anksčiau iš trasos išlėkusį „Sauber“. Pilotas J. Bianchi patyrė siaubingas galvos traumas ir buvo paguldytas į komą, iš kurios nebepabudo ir mirė po 9 mėnesių.

Dabartinio F1 vunderkindo iš „Ferrari“ – Charleso Leclerco krikštatėvio mirtis paskatino FIA imtis rimtų permainų. Dabar, lenktynių metu, trasos ribose negali būti jokių evakuatorių, kranų ar traktorių.

Apibendrinimas

Per istoriją, F1 lenktynių metu žuvo 32 pilotai, dar 7 mirtys prisideda iš bolidų testavimų ir 13 per kitus, susijusius įvykius. Kai kurios trasos, ypač tos, kurios iki dabar yra F1 kalendoriuje, pelnė ne tik lenktynininkų ar fanų meilę, bet ir baimę su pagarba. Tikėkimės, kad daugiau žuvusių niekada nebeišvysime, tačiau pavojus SPA, Monzoje, Suzukoje, Le Mane, Imoloje, Monrealyje ir Niurburgringe net ir dabar išlieka didžiulis.