Kodėl „Formulėje-1“ nėra 13-ojo numerio?

Tarptautinei automobilių federacijai (FIA) vakar paskelbus 2010 m. „Formulės-1“ čempionato dalyvių sąrašą, vėl buvo užduotas bene dažniausias šio sporto klausimas – kodėl nėra 13-uoju numeriu pažymėto bolido?
Turbūt niekam ne paslaptis, kad velnio tuzinas daugelio tautų kultūroje reiškia nelaimę. O autosporte nelaimingų nutikimų būta labai daug, čia nesvetimi ir prietarai. Būtent tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko „Formulėje-1“ bolidai paprastai žymimi iki 12-ojo ir nuo 14-ojo numerių.
Tiesa, prietarams yra ir šiokio tokio pagrindo. 13-asis numeris ne visuomet buvo už borto. Sporte jis buvo naudojamas ir anksčiau, tačiau lenktynių gyvavimo ištakose su juo buvo siejamos įvairios tragiškos, sportininkų mirtimi pasibaigusios nelaimės.
Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje velnio tuziną už borto išmetė „Delage“ komanda, kai per vienerius metus žuvo du šiuo numeriu pažymėtus automobilius vairavę ekipos lenktynininkai: 1925 m. San Sebastiano GP (Ispanija) – Paulas Torchy, o 1926 m. Targa Florio (Italija) – grafas Giulio Masetti. Po šių tragiškų įvykių Prancūzijos automobilių klubas nusprendė nebežymėti lenktyninių automobilių šiuo skaičiumi.
Modernioje „Formulėje-1“ 13-asis numeris buvo naudotas tik du kartus. 1963 m. Meksikos GP lenktynėse šiuo skaičiumi pažymėtą BRM bolidą vairavo Moises Solana. Paskutinį kartą, 1976 m., velnio tuziną ant savo automobilio vežėsi Divina Galica, nesėkmingai mėginusi kvalifikuotis Didžiosios Britanijos GP varžyboms.
Japonai, savo ruožtu, paprastai vengia 4-ojo numerio. Teigiama, kad „Tyrell“ komandoje iš pradžių jo atsisakė Satoru Nakajima, o vėliau – Ukyo Katayama. 2005 m. sezoną su šiuo skaičiumi susidūrė Takuma Sato – prieš tai dar gana garbingai kovojęs su Jensonui Buttonui, tais metais japonas pelnė vos 1 tašką prieš komandos draugo 37 ir turėjo atsisveikinti su tolimesne karjera „Honda“ ekipoje.