L. Hamiltonas papasakojo, kaip reikia dirbti su padangomis

Lewisas Hamiltonas yra vienas iš tų lenktynininkų, kurie labai gerai moka dirbti su padangomis ir ši savybė jau seniai tapo viena iš jo sėkmės paslapčių. Septyniskart pasaulio čempionas papasakojo apie pagrindinius principus, kurių būtina laikytis, norint taupiai naudoti padangas.

Tam, kad padangos lenktynių metu išlaikytų tam tikrą ratų skaičių neprarandant greičio, visada reikia ieškoti tam tikrų kompromisų, nes „Pirelli“ padangos nuo pat pradžių buvo kuriamos taip, kad distancijoje jos dėvėtųsi, kad sportininkai turėtų jas keisti – sustojimai boksuose sukuria lenktynių taktinę įvairovę.

Savaitgalio pradžioje per treniruotes pilotai kartu su savo komandomis analizuoja padangų veiklą, stengiasi surasti kokius nors dėsningumus ir tai greičiau yra menas, o ne tikslusis mokslas ir čia reikia atsižvelgti praktiškai į viską.

„Viskas priklauso nuo to, kiek stipriai padangas slidinėja ant asfalto, didele dalimi tai priklauso nuo važiuoklės balanso, - kalbėjo L, Hamiltonas leidiniui „Speedcafe“. - Jei mašinos sparnai sureguliuoti labai dideliam atakos kampui ir prispaudžiamoji jėga bolido priekyje yra gana didelė, tada mašinos elgesį galima lyginti su sūpynėmis.

Atkarpos pradžioje norisi, kad mašina turėtų polinkį į nepakankamą pasukamumą, kadangi dėvintis galinėms padangoms „supynės“ perkeliamos į priešingą bolido pusę ir prasideda perteklinis pasukamumas.

O kai atsiranda mašinos polinkis slydimui, kaip tik tuomet jūs prarandate tempą. Bet tose trasose, kur didesni krūviai tenka priekinėms padangoms, viskas gali būti visai kitaip“.

Norint išsiaiškinti su balanso ypatumais, reikia laiko ir, pavyzdžiui, Oscaras Piastris, debiutuojantis „Formulėje-1“ „McLaren“ sudėtyje, pripažįsta, kad darbui su padangomis skiria labai didelį dėmesį, tačiau iki šiol suprato dar toli ne viską.

„Surasti teisingą važiuoklės balansą yra labai sunku, - tęsė L. Hamiltonas. - Pavyzdžiui, jūs į trasą išvažiuojate su minkštosiomis padangomis, jos reikalauja savo reguliavimo, visai kitokių, nei reikia vidutinėms padangoms. Manau, kad tik tada, kai išanalizuojate padangų veiklą visuose trijuose rato sektoriuose, galite suprasti, kaip reikia veikti, kur galima atakuoti, o kur – ne“.

Prie visko verta pridurti, kad pilotams kartais reikia taupyti degalus, todėl kai kuriuose trasos ruožuose reikia mažinti greitį ir judėti riedant, taip pat svarbu tinkamai pasirinkti distanciją iki varžovo, kuris važiuoja priekyje (jei, žinoma, nėra būtinybės jo atakuoti), nes negalima sukelti padangų ir pačio bolido perkaitimo apskritai – visa tai yra gana specifinės lenktynininko žinios, kurios kuriamos ir tobulinamos metų metus.

Pirmiausia, visa tai prieštarauja pirminiam lenktynių supratimui, nes atrodo, kad kiekvieno lenktynių dalyvio užduotis yra ta, kaip greičiausiai įveikti visą distanciją. Iš tikrųjų, svarbu yra ne mokėti važiuoti didžiausiu greičiu, o būti pakankamai greitu tada, kai tai būna iš tiesų svarbu.