P. Symondsas: Michaelis – geriausias iš visų, su kuriais aš dirbau

Pirmuosius du titulus Michaelis Schumacheris laimėjo beveik prieš ketvirtį amžiaus, lenktyniaudamas už „Benetton“ komandą ir tuomet, 90-tųjų metų pirmoje pusėje, vyriausiuoju inžinieriumi joje buvo Patas Symondsas. Beje, jis dirbo šioje komandoje dar nuo tų laikų, kai ji vadinosi „Toleman“ ir 1984 metais buvo Ayrtono Senos lenktynių inžinieriumi, kai brazilas tik debiutavo „Formulėje-1“.

Pereidamas į „Ferrari“, Schumacheris išsireikalavo, kad paskui jį į Maranellą persikraustytų ir technikos direktorius Rossas Brawnas, todėl Symondsas užėmė jo vietą Enstoune, o 2005 ir 2006 metais buvo vienas iš Fernando Alonso pergalių bendraautoriumi, kai pastarasis du kartus laimėjo titulą kartu su „Renault“.

Dabar P. Symondsas užima „Formulės-1“ technikos direktoriaus pareigas ir jo milžiniška patirtis leidžia daryti apibendrinimus ir rasti atsakymą į klausimą: ką bendro turėjo trys iškilūs lenktynininkai ir kuo jie skyrėsi vienas nuo kito?

„Geras lenktynių inžinierius privalo mokėti dirbti su bet kokiu pilotu, bet tai, regis, tik viena iš savybių, kurias privaloma turėti, - pasakojo 65 metų britas. – Man visuomet buvo įdomu, kaip inžinierius ir pilotas sąveikauja, juk jie privalo labai glaudžiai bendradarbiauti, bet kartu nelikti labai artimais draugais. Tuoj paaiškinsiu: jūs privalote beveik išmokti perskaityti svetimas mintis. Pavyzdžiui, kai aš dirbau su Michaeliu Schumacheriu, mes pasiekėme tokį lygį, suprasdami vienas kitą beveik be žodžių. Tai buvo panašu į telepatiją.

Tačiau kartu svarbu prisiminti, kad tu dirbi visai komandai, o ne konkrečiam lenktynininkui, juk jis paprasčiausiai yra vienas iš jos darbuotojų.

Inžinieriai mąsto labai logiškai, jiems reikia, kad viskas būtų maksimaliai atidirbta ir tai padaryta labai kokybiškai. Todėl jie yra linkę turėti reikalų su lenktynininkais, kurie galvoja taip pat. Jei jums tenka dirbti su vaikinu, kuris turi pietietišką temperamentą, tai būna nepaprasta. Su kai kuriais pilotais įmanomos problemos, tačiau geras lenktynių inžinierius turi mokėti adaptuotis“.

Patas Symondsas turi unikalią patirtį dirbant su Senna, Schumacheriu bei Alonso, bet jei jo paklausti, su kuo jam geriausiai sekėsi dirbti, jis atsakys nedvejodamas: „Be abejo, su Michaeliu. Aš turėjau garbės dirbti su puikiais lenktynininkais, su kai kuriais pasaulio čempionais ir visa eile kitų talentingų žmonių, kurie buvo pakeliui link pasaulio čempiono titulo. Bet iš tų, su kuriais teko bendradarbiauti per pastaruosius keturis dešimtmečius, Schumacheris man yra brangiausias iš visų.

Mes turėjome puikius santykius – tiek profesionalius, tiek ir žmogiškuosius. „Benetton“ mes iš esmės augome kartu ir Michaelis išsiskyrė iš visų kitų tuo, kad atkreidavo dėmesį į kiekvieną smulkmeną. Jis iki idealaus privedė tobulumo siekimo procesą – iki tol niekas neturėjo tokio sisteminio požiūrio į darbą.

Mes iš tikrųjų kreipdavome dėmesį į mažiausius niuansus, stengdamiesi atkovoti dar truputį laiko rate. Jį iš kitų išskyrė puikus požiūris į darbą, logika, protas, o taip pat sugebėjimas važiuoti milžinišku greičiu. Tai buvo tiesiog neįtikėtina.

Jis turėjo labai gerus santykius su visais. Michaelis – vienas iš maloniausių žmonių, kuriuos aš tik sutikau „Formulėje-1“. Specialistai, kurie su juo dirbo, jam buvo labai svarbūs ir jis pažinojo kiekvieną. Jei jis gyventų mano kaimynystėje, tai būtų buvęs mano geriausiu draugu.

Alonso taip pat buvo geru lyderiu, visi jį gerbė, bet jis niekada nepasižymėjo tokiu besąlygišku pasitikėjimu kaip Michaelis. Galima pasakyti, kad Fernando ir Michaelį skyrė mokėjimas apskaičiuoti lenktynių scenarijų. Jie galėdavo ne tik susikoncentruoti ties mašinos pilotavimu, bet ir galvoti apie tai, kaip lenktynės vyksta  apskritai. Aš prisimenu, kaip vieną kartą Kanadoje Fernando bendravo su mumis radijo ryšiu beveik visą ratą, bet kartu tai buvo pats greičiausias jo ratas...

Fernando ir Michaelis galvoje laikydavo milžinišką kiekį informacijos ir mokėjo su ja dirbti, atskirti svarbiausią nuo nereikšmingo ir daryti teisingas išvadas.

Jei kalbėti apie Ayrtoną Senną, tai tais metais, kai aš su juo dirbau,  jis vienareikšmiškai turėjo trūkumų – tai lietė jo fizinę formą ir dėmesį detalėms. Gali būti, kad jis buvo labiau talentingas nei Michaelis. Savo trūkumų turėjo ir Fernando. Bet Schumacheris praktiškai buvo stiprus visame: sugebėjime dirbti su savimi, tobulinant savo fizinį pasiruošimą, mokėjime giliai įnikti į lenktynių kontekstą – žodžiu, jis viską darė teisingai. Būtent todėl aš jį laikau geriausiu iš visų, su kuriais man teko dirbti“.