Šiandien G.Villeneuve'ui būtų 54-eri…

Gilles Villeneuve’as taip ir netapo F-1 čempionu, tačiau dėl agresyvaus ir kartu racionalaus važiavimo stiliaus juo žavėjosi ir žiūrovai, ir varžovai. Galbūt dėl to staigi ir netikėta G.Villeneuve’o žūtis sukrėtė tiek daug žmonių.
G.Villeneuve’o debiutas „Formulėje-1“ įvyko 1977 m. liepos 16 d. Silverstoune. Kvalifikacijoje jis liko devintas, o lenktynėse finišavo vienuoliktas, nors jų metu penkis kartus apvažiavo greičiausią ratą. Po kelių savaičių Gilles sulaukė telefono skambučio iš „Ferrari”, o dar po mėnesio startavo kaip šios legendinės komandos pilotas Mosport Park žiede, kur dėl bolido gedimo nebaigė lenktynių. O paskutinio tų metų čempionato etapo Japonijoje metu kanadietis padarė klaidą – starto tiesiosios pabaigoje pražiopsojęs stabdymo pradžios momentą, rėžėsi į Ronnie Petersono „Tyrrell“ galą ir, kelis kartus persivertęs ore, nulėkė į žiūrovų tribūną. Incidento metu du žmonės žuvo, dar keliolika buvo sužeista, tačiau pats Gilles nenukentėjo.
Kitą sezoną G.Villeneuve’as toliau sėmėsi F-1 patirties ir sezono pabaigoje iškovojo pergalę gimtajame Kanados GP. 1979 metais „Ferrari“ į piloto Nr.1 vietą pakvietė Jody Scheckterį ir G.Villeneuve’as padėjo šiam kovoti dėl čempiono vardo. O kai Jody užsitikrino šį titulą, Gilles vėl ėmė rūpintis savais reikalais, iškovojo pergalę Votkins Glene ir čempionate finišavo antras.
Tais metais kanadietis atsiskleidė ir kaip tikras kovotojas. Prancūzijos GP kaip liūtas rungėsi su R.Arnoux dėl antrosios vietos ir aplenkė pastarąjį likus keliems šimtams metrams iki finišo, o Belgijos etape, kovodamas su Alanu Jonesu dėl pirmosios pozicijos, išlėkė iš trasos ir pradūrė padangą, tačiau net ir su trim ratais ilgokai bandė vytis varžovą. Deja, užsukus į boksus paaiškėjo, kad toks važiavimas sugadino pakabą ir Gilles buvo priverstas pasitraukti iš lenktynių.
1982 metais Imoloje G.Villeneuve’as pirmavo iki pat paskutinio rato, tačiau tuomet pradėjo streikuoti variklis. Kanadietis būtų nuriedėjęs iki finišo ir iškovojęs labai reikalingą pergalę, tačiau antrasis „Ferrari“ pilotas Didier Pironi, ignoruodamas komandos nurodymus nelenkti lyderio, finišo tiesiojoje aplenkė Gilles’į ir finišavo pirmas. G.Villeneuve’as po šio incidento buvo labai piktas ir žadėjo „atkeršyti“ trasoje po dviejų savaičių, Belgijos GP.
Deja, Gilles nespėjo to padaryti. Zolderio trasoje per kvalifikacinius važiavimus kanadietis patyrė kraupią avariją ir mirė po kelių valandų, taip ir neatgavęs sąmonės. Pranešimas apie lenktynininko mirtį žaibo greitumu pasklido po visą pasaulį. Televizija nuolat kartojo tragedijos vaizdus, o juos stebėdami dauguma jo gerbėjų nesulaikė ašarų…
Dar kelis mėnesius po to į „Ferrari“ būstinę Maranele plaukė tūkstančiai užuojautos laiškų. Kad G.Villeneuve’as buvo vienas populiariausių pilotų, liudija ir tas faktas, jog visame pasaulyje buvo susikūrę per 150 jo gerbėjų klubų. Netgi praėjus 10 metų po žūties, vieno Italijos laikraščio atliktos apklausos metu paaiškėjo, kad jis yra populiariausias visų laikų „Ferrari“ pilotas, šioje „nominacijoje“ aplenkęs Niki Laudą, Nigelą Mansellą ir Alainą Prostą. Skirtingai nei šie, Gilles neiškovojo čempiono titulo, laimėjo tik 6 lenktynes, bet turėjo milijonus gerbėjų.
G.Villeneuve’as stengėsi sukurti spektaklį žiūrovams visur – kiekvienoje trasoje, ir kvalifikacinių važiavimų, ir lenktynių metu. Tačiau labiausiai jo talentas virtuoziškai valdyti bolidą atsiskleisdavo Monako trasoje. Ypač įspūdingai jis įveikdavo trasą ties Karališkuoju kazino – atlėkdavo iki galo nuspaudęs akceleratorių, skrosdamas orą 12 cilindrų „Ferrari“ variklio gausmu, galva iš anksto palinkdavo į būsimo posūkio pusę, rankos stipriau sugniauždavo vairą. Posūkio išorėje nuolat būdavo įsitaisę minios fotografų, tačiau retai kuriam pavykdavo padaryti gerą nuotrauką – jiems tekdavo skubiai sprukti toliau nuo apsauginio barjero. Atrodydavo, jog Gilles neturi jokių galimybių saugiai „įsipaišyti“ į posūkį, tačiau pačiu paskutiniu momentu kanadietis blokuodavo visus ratus, šiek tiek suskersuodavo bolidą ir, užpakaliniu ratu švelniai palietęs barjerą, nurūkdavo toliau.
Tokiu važiavimo stiliumi negalėtų pasigirti nei to meto, nei dabartiniai garsieji pilotai. Tais laikais dauguma Gilles’io varžovų važiuodavo tokiu pačiu tempu ar netgi greičiau, bet nesugebėdavo sukelti tokios žiūrovų ovacijų audros kaip „Kanados velniūkštis“ – taip jis buvo vadinamas.
Taigi prisiminkime jį, kaip vieną didžiausių „Formulės-1“ asmenybių – pilotą, kuris padovanojo savo gerbėjams ne vieną įspūdingą lenktynių momentą.