WRC. Katalonijoje buvo karšta

Buvo įdomu. Gražu ir įdomu. Ant asfalto, bet su „žvyriniais“ slydimais. Oras į pietų pusę nuo Barselonos buvo gana šiltas, apie 20 laipsnių. Lijo, tačiau ne visuose greičio ruožuose (GR).
Permainingi orai ekipažus vertė klysti renkantis padangas: informacija apie lietų GR, kuriame tuoj reikės važiuoti, po keliolikos minučių tapdavo klaidinga, nes lietus spėdavo praeiti, o trasos – pradžiūti. Todėl daugiau problemų kėlė ne geresnės ar prastesnės kurio nors gamintojo padangos, o teisingai arba ne pasirinkta gumos mišinio sudėtis, nulemianti padangos kietumą ir, atitinkamai, tinkamumą sausesnei ar šlapesnei konkretaus GR dangai. Verta pastebėti, kad vairuotojai pagyrė abiejų gamintojų padangas („Pirelli“ – ant šlapio asfalto).
Kelių danga nevienalytė, asfaltas „sulopytas“, palijus – labai slidus. Kai kuriose vietose ant jo - nemažai žvyro. Posūkiai buvo „kertami“ taip, kad vietomis nuo asfalto „nulipdavo“ visi keturi automobilio ratai.
Ispaniškas žiūrovų temperamentas išgąsdino organizatorius, kurie, nusprendę, kad septintajame GR per daug žiūrovų, kurie yra pavojingai arti trasos, neleido dalyviams varžytis šiame GR.
Pirmiausia apie pasitraukusius iš kovos
Petteris Solbergas kliudė dešine automobilio puse kelkraštį (kuris neatrodė labai grėsmingai). Pažeidimai buvo labai dideli, apdaužyti abu (priekinis ir galinis) ratai, pakaba, stabdžiai. Varžybas P.Solbergas galėjo tęsti tik kitą dieną, žinoma, jau nesudarydamas jokios grėsmės lyderiams.
Marcusas Gronholmas, netyčia pademonstravęs trasos slidumą, taip pat dešine automobilio puse (galu, o nuo smūgio pasisukęs dar ir priekiu) kliudė uolą, tačiau atsipirko tik išgąsčiu. Sustojo vėliau dėl pradėjusios kilti variklio temperatūros. Priežastis – skylutė radiatoriuje (panašu, pramušta akmens) ir prarastas aušinimo skystis.
Tonis Gardemeisteris, keistai (panašu, po to, kai kliudė uolą) praradęs stabdžius, „neįsipaišė“ į dešinįjį posūkį, jo vairuojamas „Ford“ pakibo ant kelkraščio. Dar keli centimetrai, ir būtų nusileista 20 metrų ženiau. Nors apsiėjo be rimtesnių pažeidimų, bet, kol žiūrovai nustūmė automobilį, praėjo per daug laiko...
Gianluigi Galli sudaužė savo „Mitsubishi“ jau po vieno GR finišo. Pats jis vėliau nesugebėjo rišliai paaiškinti, kas atsitiko. Panašu, jog buvo netiksliai užsirašyta arba neišgirsta stenogramos dalis, aprašanti būtent trasą po GR finišo. Pati finišo linija buvo posūkyje. Vadovėlinė tiesa: negalima apsiriboti GR stenograma iki finišo, būtinai reikia ir nemažos saugiam stabdymui reikalingos atkarpos po jo. Sunku patikėti, kad WRC lygio ekipažas neskyrė pakankamai dėmesio tokiems elementariems dalykams. Greičiausiai vis dėlto problema – tarp vairuotojo ir šturmano.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad Gianluigi parodė, jog jis yra tikrai greitas (nugalėjo 8-ajame GR), o „Mitsubishi WRC“ artėja prie realios kovos dėl prizinių vietų. „Šoninė“ išvada: panašu, jog broliai Panizzi jau gali nebesapnuoti vietos gamyklinėje komandoje...
Stephane'as Sarrazinas išlėkė iš trasos, vertėsi, automobilis užsidegė. Ekipažas nenukentėjo.
Alexas Bengue negalėjo tęsti varžybų dėl pavarų dėžės problemų (nesijungė 4 ir 5 pavaros).
3-ojo GR nugalėtojas Danielis Sola nesuvaldė automobilio, kai viename iš posūkių galinė dalis ėmė slysti ir kliudė uolą. Automobilis tiesiog nulėkė nuo kelio.
Apie nugalėjusius
Iš tikrųjų šio ralio žvaigždė buvo Mikko Hirvonenas, vairavęs savo vardo komandos automobilį „Ford Focus WRC ‘03“, nugalėjęs dviejuose GR, tapęs prizininku ir palikęs ketvirtojoje vietoje Xavierą Ponsą (OMV World Rally Team, „Citroen Xsara WRC ‘04“). Visų varžybų eigoje pirmavęs prieš X.Ponsą, M.Hirvonenas, iškritus visam sąrašui konkurentų, pajuto realią galimybę tapti prizininku. Tačiau po servise užtrukusių darbų dvi minutes pavėlavęs į laiko kontrolės punktą ir gavęs dvidešimt sekundžių baudos, po 13-ojo GR Mikko atsidūrė 6,8 sek. žemiau Xaviero. Ir puolė vytis, išspausdamas iš savęs ir iš automobilio „viską, ką galima ir dar truputį, ko jau negalima“. Prakaito kainavo daug. Po 14-ojo GR liko 6,5 sek., o po 15-jo Mikko įgijo 1,2 sek. persvarą ir tapo prizininku - iškovojo trečiąją vietą. Puikus rezultatas. Pademonstravęs, kad sugeba nesuklysti, kai varžybų įtampa maksimali, M.Hirvonenas tikisi pagerinti savo šansus 2006-siais tapti „etatiniu“ gamyklinės „Ford“ komandos vairuotoju.
Na, o varžybose nugalėjo Sebastienas Loebas. Dešimtoji pergalė šį sezoną. Nepriekaištingas vairavimas, sėkmingai pasirinktos padangos, kaip visada, negendantis ir puikiai subalansuotas automobilis. Rezultatas (neskubant): apie 1,5 minutės atotrūkio nuo artimiausio persekiotojo F.Duvalio.
Francois, kai tapo aišku, kad daugiau pretendentų į antrąją vietą nėra, taip pat nusiramino ir finišavo per daug nerizikuodamas.
Pasižiūrėkime, kokios dar pavardės po trijų pirmųjų „įtilpo“ į dešimtuką:
4. Ponsas, „Citroen“;
5. Kresta, „Ford“;
6. Bernardi, „Peugeot“;
7. Warmboldas, „Ford“;
8. Kopecky, „Škoda“;
9. Atkinsonas, „Subaru“;
10. Rovanpera, „Mitsubishi“.
Neįprasta, tiesa? Įdomus dalykas yra tas asfaltas.
Šaltinis: Arturas Jucaitis,