1993-iųjų Australijos lenktynės žymi išskirtinę dieną F-1 istorijoje

Šią kalendorinę dieną 1993-iais metais legendinis lenktynininkas Ayrtonas Senna ne tik iškovojo paskutiniąją iš 41-os karjeroje iškovotų pergalių, bet ir baigė šešerius metus trukusį darbą su „McLaren-Honda“ komanda, kurios apranga vilkėdamas iškovojo tris F-1 čempiono titulus (1988, 1990, 1991 m.), o jo didžiausias konkurentas, „Williams-Renault“ pilotas Alainas Prostas, tose pačiose lenktynėse (paskutinėse karjeroje) ketvirtą kartą buvo karūnuotas F-1 čempionu, nors titulą buvo užsitikrinęs (dėl tuo metu už pirmąją vietą skiriamų 10 taškų) dar prieš du lenktynių savaitgalius. 

Šiuos faktus nustelbė ryžtingas brazilo poelgis apdovanojimų ceremonijos metu:

Užlipęs ant aukščiausiojo nugalėtojo pakylos laiptelio, Senna iškėlė kairiąją Prosto ranką į viršų, ir taip užbaigė kelerius metus trukusį šaltąją karą tarp dviejų aršiausių to metų priešininkų. 

Šeštadienį Senna sustabdė „Williams“ iki tol 24-rių iš eilės iškovotų „pole“ pozicijų seriją

A. Sennai šis lenktynių savaitgalis žymėjo penktąją pergalę sezone ir vienintelę tais metais iškovotą „pole“ poziciją nuo 1992-ųjų Kanados GP. Ši „pole“ pozicija išskirtinė dar ir tuo, kad tai buvo vienintelė „pole“, kurią tais metais iškovojo ne kuris nors iš „Williams“ pilotų. 

Nuo brazilo atsilikęs 0,436 sekundėmis prancūzas A. Prostas 1993-iųjų metų 16 etapų F-1 čempionate pasiekė rekordą, iki tol fiksuotą tik dviejų F-1 lenktynininkų  (Sennos 1989 metais ir Deimono Hillo 1996 metais pagal 16 lenktynių kalendorių). Tai - startas iš pirmosios eilės  lenktynių dieną, kiekviename to sezono etape. 

Lenktynių diena

Tik iš trečio karto paskelbus lenktynių startą, Senna pirmavo beveik visą lenktynių laiką (74 iš 79 ratų), o Prostas perėmė lyderiui priklausančią vietą likusiems 5 lenktynių ratams. Įdomus incidentas nutiko 61-ajame lenktynių rate, kai D. Hillas bandė aplenkti prancūzą, tačiau buvo užblokuotas, dėl ko bolidas apsisuko sudegindamas nemažai brangaus laiko, tačiau Hillui pavyko išsaugoti trečiąją vietą.

A. Senna iškovojo pergalę starto-finišo juostą kirsdamas 9 sekundėmis anksčiau nei A. Prostas ir 24 sekundėmis anksčiau nei trečioje vietoje likęs D. Hillas. Tai buvo paskutinės lenktynės su aktyviosiomis pakabomis, kurios buvo uždraustos (kaip ir stabdžių antiblokavimo sistema, traukos kontrolė ir t.t.) nuo 1994 metų. Ayrtonas taip pat buvo lenktynininkas, laimėjęs pirmąsias (1987 metų Monaco GP su „Lotus 99T Honda“) ir paskutiniąsias lenktynes su bolidu, kuriame įmontuota aktyviosios pakabos sistema („McLaren Ford MP4 / 8“).

Paskutinis kartas, kai Senna ir Prostas dalijosi vienu podiumu

Australijos Adelaidės mieste įsikūrusi trasa žymi vietą, kurioje paskutinį kartą F-1 pasaulis matė šiuos du, aršiausiais to meto oponentais laikytus, lenktynininkus kartu ant nugalėtojų pakylos. Brazilas mirė ligoninėje, į kurią buvo nugabentas po kraupios avarijos Italijoje vykusiose San Marino lenktynėse 1994 metais, o A. Prostas baigė savo karjerą F-1 1993 metais. 

A. Prostas reikalavo „Williams“, kad A. Senna netaptų jo komandos draugu 1993 metais, tačiau prancūzui pasitraukus iš sporto, kelias į „Williams“ brazilui buvo laisvas. 

1989 metais Prosto ir Sennos santykius lydėjo daug nemalonios patirties sukaupę incidentai, kai abu lenktynininkai dalinosi skirtingas to paties garažo puses „McLaren“ komandoje. Prancūzas ne kartą skundėsi, kad su Senna neįmanoma dirbti ir nesilaikoma komandinių susitarimų dėl į jo pusę patrauktos komandos. 

A. Senna ne kartą pabrėžė, kad didžiausias jo priešininkas buvo A. Prostas, su kuriuo santykiai pagerėjo, kai jis pasitraukė iš F-1 1993 metais.