M. Brundle: jaučiuosi lenktynininku, o ne komentatoriumi

Martinas Brundle „Formulėje-1“ lenktyniavo nuo 1984 iki 1996 metų ir jau seniai pakeitė profesiją, tapęs populiariu TV komentatoriumi. Interviu „Auto Motor und Sport“ jis papasakojo apie savo lūkesčius, susijusius su artėjančiu sezonu, kuris, jo nuomone, turėtų būti labai įdomus.

Martinas Brundle: „Aš bandau nuspėti tai, koks bus 2020 m. sezonas, juk mašinos bus praktiškai tokios pačios, daugumos komandų pilotų sudėtys taip pat nepasikeitė, o tai visuomet priveda prie to, kad ekipų rezultatai būna dar kur kas glaustesni.

Mes turime jaunų vaikinių, jaunųjų riterių, kurie stengiasi numesti Lewisą Hamiltoną nuo karaliaus sosto, todėl, galbūt, mes pamatysime vėl tai, ko netekome Ayrtono Sennos bei Michaelio Schumacherio laikais, kai dėl žinomų tragiškų įvykių jų priešprieša nutrūko.

Man norėtųsi pažiūrėti, kaip Charlesas Leclercas ir Maxas Verstappenas kovos su Sebastianu Vetteliu bei Lewisu Hamiltonu. Gaila, kad šioje kovoje jau nebedalyvaus Fernando Alonso. Be to, aš nenurašyčiau ir Lando Norriso bei Carloso Sainzo – esu didelis jų talentų gerbėjas. Dabar „Formulėje-1“ yra daug puikių lenktynininkų, kurie gerai jaučiasi ir prie mašinų vairo, ir prieš TV kameras.

Jie nebijo tokių autoritetų kaip Lewisas ir man patinka jų požiūris į pilotavimą, juk jie praėjo „Formulės-3“ ir „Formulės-2“ mokyklas, kur išmoko lenkti ir nejaučia jokios baimės. Jie visuomet pasirengę atlikti kokį nors nestandartinį manevrą, norėdami aplenktu varžovą – F-2 tokių lenkimų būna nemažai, ten vaikinai inirtingai rungiasi tarpusavyje. Man patinka jaunosios kartos atvirumas ir jų baimės nebuvimas.

Mūsų amžiuje viską valdo Instagram, jaunimas nuolat keičiasi juokeliais socialiniuose tinkluose, visi šie lenktynininkai palaiko draugiškus santykius ir aš stebiuosi, kaip šie vaikinai gali būti nesutaikstomais varžovais trasoje?

Mano laikais pilotai taip pat draugaudavo, bet galiausiai jų santykiai vis dėlto sugesdavo, kadangi mums tekdavo varžytis tarpusavyje dėl kiekvieno posūkio. Prisimenu įvykį su Marku Blundellu, mano geriausiu draugu. Tai buvo Estorilo trasoje 1995 metais. Jis tada lenktyniavo „McLaren“, o aš – „Ligier“ komandoje, aš jį pasivijau ir norėjau aplenkti. Aš buvau ką tik išvažiavęs iš boksų ir turėjau kur kas geresnį greitį.

Bet Markas manęs nepraleido, todėl 5 posūkyje aš jį paprasčiausiai išstūmiau iš trasos. Aš ir šiandien pasielgčiau lygiai taip pat, vienareikšmiškai, todėl, kad jis man turėjo duoti kelią. Pabrėžiu, jis buvo mano geriausias draugas, su kuriuo mes vėliau skridome namo tuo pačiu nuomotu lėktuvu. Mes kartu skridome, bet nesikalbėjome vienas su kitu.

Tai tik vienas pavyzdys. O dar – vieną kartą Keke Rosbergas, aš net neatsimenu kelintais metais, pamanė, kad aš jį užblokavau ir jis padarė štai ką: pakirto mane, kai jo mašina atsidūrė priekyje ir staiga nuspaudė stabdį. Mes vos nesusidūrėme – tai buvo tikrai agresyvus manevras. Aš ir šiandien blogai suprantu, kaip jaunimas gali keistis anekdotais, bet jiems tai kažkaip pavyksta, jie yra tokie žmonės, o mums įdomu tai stebėti.

Aš iki šiol jaučiuosi būdamas lenktynininku, o ne TV komentatoriumi. Mano mąstymas kaip piloto – beje, aš ir dabar kartais stoju į startą. Ir nors suprantu, kad aš jau fiziškai nesugebėčiau važiuoti „Formulėje-1“, man vis tiek to trūksta. Mano komentatoriaus darbas ir yra toks, kad „Sky“ kanalo žiūrovai pajustų, lyg jie yra F-1 bolido kokpite, o galbūt, ir serviso zonoje ar verslo klube. Aš stengiuosi sudaryti tokią iliuziją, kad jie įsivaizduotų viską lenktynininko akimis.

Aš iš tikrųjų ilgiuosi lenktynių ir norėčiau, kad jose galėčiau dalyvauti amžinai“.