O kas jei? Kaip būtų atrodžiusi Formulė 1, jei Alesi 1991-aisiais būtų pasukęs ne į „Ferrari“, o į „Williams“?

Džiaugiamės, kad Facebook puslapis Kelionės Laiku, pateikia Jums dar vieną straipsnį. Šįkart kartu nusikelsime dar į pačius 1990-uosius ir mįslingą Alesi sprendimą, iš esmės nulėmusį jo tolimesnę sportine karjerą. Ieškosime sąsajų ir kaip tai galėjo įtakoti likusių pilotų likimus.

Kai 1989 metų sezono viduryje, prieš „Prancūzijos Grand Prix“ „Tyrell“ komanda surado naują rėmėją – „Camel“ cigarečių gamintoją, tuometinis jų pilotas Michelle Alboreto neapsidžiaugė. Jo algą komandoje iki tol finansavo kitas cigarečių gigantas – „Marlboro“. Paprašytas nutraukti ryšius su minėtais savais rėmėjais, šis atsisakė ir netrukus buvo pakeistas jaunu perspektyvių Prancūzu – Jeanu Alesi. „Tyrell“ vadovybė iš jauno lenktynininko tikėjosi veržlumo, tačiau tikrai nelaukė, kad kojų dar neapšilęs naujokas taps tikra sensacija jau debiuto metu. Vienu metu net važiavęs antroje vietoje, jis lenktynes baigė per plauką nuo podiumo – 4-oje vietoje. Nuo to momento pasirodė, kad Alesi yra ten kur ir visada priklausė.

Kitąmet (1990 m.) Alesi dar labiau visus šokiravo, kai pirmose sezono lenktynėse Fynikse (JAV) net 34 pirmuosius lenktynių ratus išlaikė turimą pirmąją poziciją prieš patį Ayrtoną Senną. Galiausiai Senna, žinoma, pavijo ir aplenkė Alesi, tačiau nauja superžvaigždė visų akyse sužibo.

Jau per žiemą stebėtas galimas Prosto įpėdinis netruko tapti visų komandų taikiniu. Ir pirmas su juo susitarė Frankas Williamsas dėl važiavimo jų komandoje kitais metais (1991m.).

Tačiau tada viskas pradėjo nemaloniai braškėti...Frankas žadėjo iki „Prancūzijos Didžiojo prizo“ lenktynių viešai paskelbti apie jo įsigijimą, tačiau delsė. Manoma, kad tuo metu jis iš visų jėgų stengėsi prisivilioti praeitų metų čempioną Senna. Senna tuo tarpu vedė derybas su „Ferrari“, tačiau ir neatmetė galimybių likti „McLaren“.

Tuomet Nelsonas Piquet sumišusiam Alesi patarė duoti „Williams“ ultimatumą paskelbti jo įsigijimą iki kitų lenktynių Didžioje Britanijoje. Tačiau tai taip ir neįvyko.

Vietoj to, netrukus Nigelas Mansellas paskelbė šokiruojančią žinią – baigiąs karjerą. Nesijaučiantis deramai įvertinamas „Ferrari“ komandoje ir italams neužtikrinant jam Nr1 statuso komandoje jis paskelbė sezono pabaigoje visam laikui pasitrauksiantis. Daugelis matė tai kaip galimybę nutraukti kontraktą su džentelmenais iš Maranello ir grįžti į „Williams“, vos tik „Ferrari“ pasirašys kontraktą su jį pakeisiančiu pilotu.

Tuo tarpu Alesi, buvo nepatenkintas nuolatiniais atidėliojimais ir išlyga sutartyje draudžiančia iki rugsėjo viešai apie ją kalbėti. Prie to dar pridėkim gandus esą Frankas Williamsas derina sutarties sąlygas su Mansellu... Alesi elementariai įsižeidė.

Ir per „Vokietijos Grand Prix“ surengė spaudos konferenciją pasakyti, kad be „Williams“, juo taip pat domisi ir „Ferrari“, „Tyrell“ bei „McLaren“. Visos šios painiavos Jeanui buvo per daug, jis tiesiog norėjo lenktyniauti. Jis prisipažino dėl to negalintis nusiraminti ir pilnai susikoncentruoti į savo tiesioginį darbą lenktynių trasose.

Tuo tarpu Frankas Williamsas vis dar norėjo Alesi. Ir kai Alesi pranešė išeinantis į „Ferrari“, britas mandagiai parodė jo parašą ant sutarties su jo komanda. Tačiau Alesi sakė, kad tai jam jau neberūpi.

Alesi buvo paprasčiausiai praradęs tikėjimą Franko žodžiais. Kaip vėliau pats aiškino, „Williams“ komandos vadovas norėjo su juo persirašyti esamą sutartį  (kuria Alesi buvo suteiktas NR1 statusas komandoje), tuo pačiu netilo kalbos ir apie jo kalbas su Senna. Visa tai jam kėlė įtarimą.

Galiausiai Alesi susitarė su Ferrari, jam vadybininkavęs bei tuo metu karjerą baigiantis Nelsonas Piquet sugebėjo „išmušti“ dar ir priedo Ferrari F40 superautomobilį, o Frankas Williamsas gavo 4 milijonų dolerių dydžio kompensaciją iš italų už patirtus nepatogumus. Mansellas prisijungė prie „Williams“, o Alesi gavo raudonąjį bolidą ir vieną savo paauglystės herojų – Alainą Prostą kaip komandos draugą.

Tuo metu tai buvo gana logiškas ir atrodė, kad geras pasirinkimas. Prostas prie „Ferrari“ vairo buvo tik ką artimoje kovoje dėl titulo pralaimėjęs Sennai, o „Williams“ nors ir buvo kiek greitesni nei pernai, horizonte dar nematė prošvaisčių stabiliai kautis dėl pergalių.

Kaip visi žinome, Mansellas po dviejų metų tapo pasaulio čempionu, o Alesi per penkis praleistus metus „Ferrari“, prie vieno blogiausių komandos bolidų istorijoje, iškovojo vos vieną pergalę lenktynėse ir italų fanų širdis. Jis niekada ir negavo šanso kautis dėl pasaulio čempiono titulo...

ALTERNATYVI ISTORIJA

Bet kas, jei siciliečių kraujo turintis prancūzas būtų buvęs pagrindiniu „Williams“ pilotu 1991 ar 1992 metais, vairuodamas inovatyvų Adriano Newey FW14 ar net geresnį FW14B?

Kas jei žmogus, 1989 m. laimėjęs tuomet pasaulyje antras pagal rangą F3000 varžybas, bei sklandžiai debiutavęs Formulėje 1 būtų taip pat gerai važiavęs ir „Williams“ bolidu?

Alesi kritikai visada sako, kad jis buvo karštakošis. Ir duoda pavyzdį - 1997 m. lenktynes iš Melburno kur jis ignoravo komandos signalus ir važiavo kol baigėsi kuras (vėliau tą patį pakartojo ir metais vėliau Vengrijoje). Esą kaip jis startavęs 201 lenktynėse laimėjo tik kartą (per savo trisdešimt pirmą gimtadienį Kanadoje).

Alesi buvo vienas iš tų emocionalių žmonių kuriam labai reikėjo jaustis mėgstamu, palaikomu ir mylimu, kad būtų laimingas.

Daugeliu atvejų Alesi buvo ir paskutinis pilotas kurį tikėtumėtės pamatyti  „Williams“ komandos bolide. Nei Frankas Williamsas, nei jo „dešinioji ranka“ Patrickas Head‘as niekada negarsėjo rūpinantis kuriuo nors pilotu sudarant jam „šiltnamio“ sąlygas.

Bet ar jis būtų su jais suradęs bendra kalbą ir buvęs tikru numeris vienas pilotu komandoje? Aš tikiu, jis būtų buvęs labai, labai stiprus ir ten būtų turėjęs realius šansus pasiekti savo pilną potencialą.

1991 m. „Williams“ buvo greiti, bet labai nepatikimi. Tuo tarpu 1992-aisiais jie buvo tarsi iš kitos planetos, tik Senna galėjo bent priartėti prie jų. Kaip ir Mansellas, Alesi būtų išspaudęs iš jų visa kas geriausia.

Tačiau ar jis būtų tapęs čempionu?

Taip, negano to, jis taip pat galėjo laimėti ir 1993 m. kai Mansellas išėjo į IndyCar ir paliko atviras duris Prostui tapti čempionu.

Labai tikėtina, kad Frankas būtų pakvietęs prisijungti šalia jo Mansellą ar Prostą, vėliau, gal ir Senna. Aišku, tai Alesi priverstų sunerimti, tačiau kas žino kaip jis būtų sustiprėjęs psichologiškai, kai turėtų du pasaulio čempiono titulus savo dosje?

1991 m. jis buvo 26 metų amžiaus. Ar jis būtų sugebėjęs išlikti vienvaldžiu komandos lyderiu ir taip lenktyniauti iki pat 1997 metų? Kada jis būtų vėl turėjęs bolidą leidžiantį jam kovoti dėl titulų?

Pilnai galima sakyti, jog jis būtų laimėjęs ir daugiau čempiono titulų. Labai tikėtina sėkmė ir 1996 bei 1997 metais.

Pagal šią įvykių seką Senna būtų persikėlęs į „Ferrari“ ir neužsimušęs. Michaelis Schumacheris būtų sulaukęs kur kas didesnės konkurencijos iš „Williams“ ir „Ferrari“ 1994 bei 1995 metais. Gal net būtų priverstas pasilikti „Benetton“.

Nuo to vienintelio Alesi sprendimo 1990-aisiais galėjo pasikeisti visa virtinė kitų nuo to labai priklausiusių sprendimų. Aišku, to kas įvyko niekada nebepakeisime, tačiau žmogiška samprotauti – o kas jei...

Davido Tremayne straipsnį išvertė: www.facebook.com/Kelioneslaiku