Populiariausių „Formulės-1“ mitų išaiškinimas (1)

Visi masių dėmesį prikaustantys meno ir sporto renginiai yra apipinti įvairiausiais mitais ir išgalvotais teiginiais, kuriuos daugelis priima kaip gryną tiesą. Ne išimtis ir žymusis „Formulė-1“ čempionatas, kuris prieš kelis metus sulaukė dar platesnės auditorijos dėmesio, kuomet ekranus pasiekė apie šių prestižinių lenktynių užkulisius pasakojantis serialas. Kai kurie mitai, apraizgę F-1, prisideda prie šio išskirtinio automobilių sporto renginio išaukštinimo, kiti, gi, kenkia jo įvaizdžiui. Taigi, kokie populiariausi mitai apie „Formulėje-1“ skriejančius automobilius yra tik žmonių vaizduotės, besiremiančios klaidingomis išvadomis ir prielaidomis, kūriniai?

Mitas: „Formulė-1“ automobiliai yra labai gležni, pagaminti iš nepatvarių detalių

Turbūt daugelis šių aukščiausios klasės lenktynių entuziastų, atidžiai sekančių „Formulės-1“ čempionato tvarkaraštį, yra matę bent vieną vaizdo įrašą, kuriame milžinišku greičiu lekiantis lenktyninis bolidas trenkiasi į atitvarą ir aplink jį staiga pakyla byrančių detalių debesis. Jam sustojus dažnai matomas vaizdas irgi baugina – automobilis rodosi tarsi permaltas per mėsmalę. Būtent iš tokių vaizdų ir kilo vienas itin plačiai paskleistas ir daugelio už tikrą tiesą priimamas mitas, kad „Formulėje-1“ dalyvaujantys ir lengvai į šipulius dūžtantys automobiliai yra nepatvariai sukonstruoti. Vis dėlto, tai yra netiesa. Lenktyninių bolidų gamybai yra taikomi aukščiausi standartai, o gamintojų prioritetų sąraše yra dalyvaujančio lenktynininko saugumas.

Iš tikrųjų lenktyniniai automobiliai yra labai tvirti, sukonstruoti taip, kad galėtų atlaikyti didžiules apkrovas, susidarančias dėl 300 km/val siekiančio greičio ir dažno staigaus stabdymo. O tos detalės, kurias sporto aistruoliai mato byrančias susidūrimo metu, yra ne kas kitas kaip anglies pluoštas, iš kurio gaminami bolidų korpusai, tam kad jie būtų kuo lengvesni ir tarnautų didelio greičio išvystymui. Tad, atsitikus nelaimei, būtent toks lengvas korpusas ir priima didžiausią smūgio jėgos dalį, o vairuotojas lieka kuo geriau apsaugotas kabinoje. Taigi, yra akivaizdu, kad avarijos metu lenktyniaujančių automobilių paviršinės dalies trapumas – tai tik gerai pamatuotas sprendimas. Beje, ar žinojote, kad patys aistringiausi F-1 mėgėjai dažnai internete ieško galimybės įsigyti „Formulėje-1“ dalyvavusių automobilių dalių? Visgi, tai nėra taip paprasta, kaip nusipirkti reikiamą naudotą automobilio dalį savo kasdieniam keturračiam pagalbininkui interneto prekyvietėse, sukurtose tokių profesionalų, kaip Ovoko.

Šiuolaikiniai F-1 automobiliai yra pilni pagalbinių elektroninių priemonių – tai dar vienas mitas

Dar vienas populiarus, tačiau klaidingas įsitikinimas apie „Formulėje-1“ lenktyniaujančius automobilius yra tas, kad šiais laikais bolidai prikimšti įvairiausių elektroninių pagalbinių priemonių. Anot tų, kurie šį mitą skleidžia, tokios priemonės gerokai palengvina lenktynininko darbą, jo įgūdžių panaudojimą nustumdamos į šoną, ir dėl to neatsiskleidžia tikrasis lenktynininko talentas. Ne vienas, ypač vyresnės kartos atstovas, nostalgiškai žvelgia į XX-ojo amžiaus antrąją pusę, kuomet 1950 metais įspūdingu italo Giuseppe Farina, skriejusio „Alfa Romeo“ bolide, laimėjimu prasidėjo „Formulė-1“ lenktynių istorija. Pasak jų, tais laikais būtent lenktynininko meistriškumas, įgūdžiai ir patirtis bei triūsas nulemdavo lenktynių rezultatus, o šiais laikais begalės elektroninių sprendimų naudojimas nebereikalauja iš lenktynininko ypatingo talento.

Žinoma, būtų kvaila teigti, kad per daugiau nei 70 metų automobiliai techniškai nepatobulėjo. Technologijos pažanga neabejotinai palietė ne tik mūsų gatves, kuriuose kasmet gausėja elektromobilių, bet ir bolidų gamybos pramonę. Visgi, teiginys, kad bolidus valdo elektronika, o lenktynininko įgūdžiai yra nebesvarbūs, nėra teisingas. Nors kaip ir daugelyje šiuolaikinių automobilių, taip ir boliduose įdiegtas variklio valdymo blokas kontroliuoja galios pasiskirstymą tarp vidaus degimo variklio ir elektros variklio, tačiau jokių papildomų elektroninių priemonių, išskyrus, žinoma, vairo stiprintuvą, juose nėra. Net ir kurį laiką leistas traukos kontrolės sistemos bei kartu veikiančios antiblokavimo sistemos panaudojimas (ABS), galiausiai buvo uždraustas „Formulė-1“ trasose. Taigi, suprantama, kad bolidų valdymas varžybų įkarštyje kelia iššūkių net geriausiems pasaulio lenktynininkams.

Mitas, kad F-1 bolidai yra greičiausi automobiliai, tačiau jų greitis išties stulbinantis

Na, o pabaigai, dar vienas mitas, kurio paneigimas nustebina ne vieną: F-1 automobiliai, priešingai nei mano daugelis, nėra patys greičiausi pasaulyje. Pastarasis titulas atitenka JAV vykstančių „IndyCar Series“ lenktynių bolidams. Tiesa, lenktynėse pasiektų greičių skirtumas dažnam nepasirodys įspūdingas: didžiausias „IndyCar“ užfiksuotas greitis siekė 380 km/val, o F-1 išvystė 372.5 km/val greitį. Be to, dar verta žinoti, kad F-1 bolidai dėl specialiai apgalvotos sandaros nėra patys greičiausi, važiuojant tiesioje lenktynių linijoje, tačiau dažnai jie būna greitesni, skriejant lenktynių ratu. 

Taigi, „Formulės-1“ gerbėjai, liaupsinantys bolidų greitį nėra jau labai klystantys. Juolab, kad norėdami pagrįsti tokį pasididžiavimą, jie gali pasitelkti dar vieną faktą: nors F-1 automobiliai didžiausiu lenktynių metu pasiektu greičiu nusileidžia minėtiems „IndyCar“ bolidams, tačiau rekordinis greitis, kurį F-1 automobilis pasiekė už lenktynių trasos ribų yra gerokai didesnis. F-1 komanda „Honda“ kartą nusprendė pabandyti automobiliu „RA106“ išvystyti 400 km/val greitį unikalioje, druskų plynumomis garsėjančioje Bonneville Salt Falts vietovėje, esančioje Jutos valstijoje, JAV. Tiesa, iki galutinio tikslo šiek tiek pritrūko, tačiau jie vis tiek sumušė visų laikų rekordą, pasiekę stulbinantį net 397.36 km/val greitį!