T. Wolffas: „Formulėje-1“ nėra džentelmenų

Buvęs „Formulės-1“ pilotas Nico Rosbergas bendravo su „Mercedes“ komandos vadovu Toto Wolffu, kuriam vadovaujant vokietis lenktyniavo „Formulėje-1“, o 2016 metais tapo pasaulio čempionu ir užbaigė savo karjerą automobilių sporte.

Nico paprašė buvusio savo boso papasakoti, kaip jis užsitarnavo „Daimler“ koncerno vadovybės pasitikėjimą ir pradėjo vadovauti Štutgarto koncerno komandai, nors jo patirtis tuo metu ir buvo ribota.

„Kai man buvo 18-20 metų, aš bandžiau tapti profesionaliu lenktynininku ir man pavyko užsitikrinti kelių rėmėjų paramą, - prisiminė T. Wolffas. - Aš lenktyniavau įvairiose jaunimo serijose, pavyzdžiui, „Formulėje-Ford“, kurią galima sulyginti su šiandienine „Formule-Renault“.

Aš lenktyniavau keletą metų, kol nesupratau, jog neturiu būtino pasirengimo – nei sportinio, nei techninio, nei finansinių galimybių ir tuomet aš nustojau tuo užsiiminėjęs. Viskas užsibaigė 1994 metais, kai į avariją Monake pateko Karlas Wendlingeris ir tai įvyko greitai po Ayrtono Sennos žūties. Mano pagrindinis rėmėjas prarado susidomėjimą automobilių sportu. Tai buvo mano draugas, su kuriuo mes iki šiol palaikome santykius. Tada jis pasakė: „Nenoriu lankyti tavęs ligoninėje“. Tuo mano sportinė karjera ir baigėsi.

Aš smarkiai pergyvenau, tačiau kartu ir supratau, jog autosportas – ne tas reikalas, kuriame aš save galiu laikyti tikru meistru. Man pavykdavo laimėti kvalifikacijas, kovoti lyderių grupėje, bet aš mačiau, kaip lenktyniauja kiti sportininkai ir supratau, kad taip aš negaliu. Su tuo aš susitaikiau ir supratau, kad gyvenime reikia pradėti naują etapą.

Aš gavau pareigas banke, išvykau dirbti į Varšuvą ir nors man buvo labai sunku, supratau, jog tai yra teisingas kelias. Dešimčiai metų aš pamiršau automobilių sportą, tačiau vis dėlto sugrįžau į lenktynes ir ėmiau dalyvauti GT klasėje, o vėliau – ralyje. Beje, aš buvau puikios ralio komandos, laimėjusios Austrijos čempionatą, bendrasavininkiu.

Galiausiai man pavyko suderinti aistrą lenktynėms su investuotojo darbu. Werneris Aufrechtas, AMG kompanijos įkūrėjas ir vienas iš HWA savininkų, pardavė man 49 proc. savo verslo, susijusio su sportinių automobilių paruošimu vokiečių kėbuliniam DTM čempionatui.

Štai kaip viskas netikėtai įsisuko, o po keleto metų atsirado galimybė investuoti į „Williams“ ir aš tapau šios ekipos mažuoju akcininku. Mes puikiai sutarėme su Frenku Williamsu ir, galima pasakyti, kad tuo metu mes kartu vadovavome komandai. 2012 metais mes net laimėjome lenktynes Barselonoje – Ispanijos GP etapo nugalėtoju tapo Pastoras Maldonado. Aš jaučiau, kad nedidelė mano kaip lenktynininko patirtis leidžia man suprasti, ką reiškia pilotuoti „Formulės-1“ mašiną, kokius sunkumus reikia įveikti lenktynininkui. Iš kitos pusės, aš jau turėjau 10-15 metų patirtį investiciniame versle.

Viskas užsibaigė tuo, kad to sezono, kai mes neblogai lenktyniavome, nors „Williams“ ir trūko finansavimo, man paskambino Wolfgangas Bernhardas, vienas iš tuometinių „Daimler“ valdybos narių ir pakvietė mane puodeliui kavos. Beje, jis yra taip pat iš Vienos, kaip ir aš.

Jis tada manęs paklausė: „Ar gali man paaiškinti, kodėl mūsų „Mercedes“ komanda negali dirbti taip gerai, kaip norėtųsi?“

Aš atsakiau, kad nieko negaliu pasakyti, kadangi nevaldau skaičių ir nežinau, kaip ekipa yra organizuota. Jis pasiūlė: „O jei mes tau pateiksime informaciją, ar galėsi ją išanalizuoti?“

Vėliau įvyko antrasis susitikimas, jau su Dieteriu Zetsche ir jis buvo nusiteikęs labai skeptiškai. Bet paklausė, kaip tokiai nedidelei komandai kaip „Williams“, pavyko laimėti lenktynes? Jis pateikė man kai kurią vidinę informaciją, aš pradėjau viską analizuoti ir supratau štai ką: tuo metu kai kurios komandos vykdė susitarimo dėl resursų apribojimo sąlygas. Bet tai tebuvo tik džentelmeniškas susitarimas, o „Formulėje-1“ nėra jokių džentelmenų, todėl, kad kitos komandos šio susitarimo nesilaikė. Ir aš supratau, jog tai buvo vienu iš esminių faktorių.

Po to „Daimler“ vadovybė kreipėsi į mane su netikėtu pasiūlymu. Jie pasakė, jog nori patikėti man vadovauti F-1 komandai. Man tai buvo didelė garbė, tačiau aš atsakiau:„Aš tam nepasiruošęs, aš esu verslininkas ir man reikia būti komandos bendrasavininkiu“.

„Šaunu, kad apie tai prakalbai, - sureagavo jie. - Mes kaip tik norėjome tau tai pasiūlyti. Mes ką nupirkome 40 proc. akcijų iš Abu Dabio investicinio fono „Aabar“ ir norime, kad tu jas įsigytum, tapdamas komandos vadovu ir bendrasavininkiu“.

Man iškart leido suprasti: jei viskas bus gerai, reikia, jog „Mercedes“ žvaigždė ryškiai šviestų sėkmės spinduliuose. O jei reikalai klosis blogai, šią žvaigždę iš komandos atims. Man toks požiūris pasirodė visai protingas – taip aš tapau „Mercedes AMG“ bendraturčiu, bet iki šiol norisi sau įžnybti – tai juk labai retas atvejis, jei mes atstovaujame tokį garsų prekinį ženklą kaip „Mercedes Benz“ ir už tai atsakome, o iš kitos pusės, aš valdau komandą taip, kaip manau esant reikalinga. Ir toks verslo modelis veikia...“