W. Buxtonas: F. Alonso – didvyris ar piktadarys?

Britų žurnalistas ir komentatorius Willas Buxtonas svarsto apie tai, kad Fernando Alonso buvo ir lieka gana prieštaringa figūra „Formulėje-1“.

Atrodytų, kad parašyti straipsnį apie Fernando Alonso yra pakankamai lengva: išvardysime viską, dėl ko mes jo ilgėsimės; viskas, ką jis padarė ir daro jį didžiuoju lenktynininku, vienu iš geriausių, kuris kada nors sėdėjo prie „Formulės-1“ vairo. Tačiau tai nėra taip paprasta  - kaip visada su Fernando.

Klausimai apie tai, ko jis galėjo pasiekti, apie jo nerealizuotą potencialą, taip ir liks be atsako. Jis visiems laikams liks dukart pasaulio čempionu, nors gana lengvai galėjo laimėti ir trečią titulą, susilygindamas su savo kumyru Ayrtonu Senna. O gal ir ketvirtą. Iš tiesų, pagal titulų skaičių jis galėtų susilyginti net su Michaeliu Schumacheriu ar net aplenkti jį. Tai nėra pagražinta ir Fernando puikiai pats tai supranta.

Nedaugelis pilotų „Formulės-1“ istorijoje demonstravo prie vairo tokius neįtikėtinus sugebėjimus. Tačiau kartu buvo laikai, kai jis be kompromisų siekė žaisti pavojingais politiniais šachmatais, kurių rezultatas – dažnas šachas jam pačiam.

Jis savo laiku tapo pačiu jauniausiu „pole“ pozicijos laimėtoju, pačiu jauniausiu lenktynių nugalėtoju ir pačiu jauniausiu pasaulio čempionu. 2005 metais Fernando rodė stebėtinus rezultatus. Po ilgų „Ferrari“ ir M. Schumacherio dominavimo metų, Alonso kartu su „Renault“ tuomet atrodė nenugalimi. Jei Imoloje jis padarė įspūdį, sulaikydamas Michaelio spaudimą, tai Japonijos GP etapo metu įtvirtino jį, aplenkdamas vokietį išore 130R posūkyje. Jaunosios lenktynininkų kartos atstovas perėmė iniciatyvą.

Bet tie du sezonai, 2005 ir 2006 metų, liko patys geriausi jo karjeroje. Todėl, kad vėliau nuskambėjo „Špijonų skandalas“, „Singapūro skandalas“ ir tai, ką galima pavadinti „Honda – geitu“.

Galima tik įsivaizduoti, kokios sėkmės galėjo pasiekti Alonso ir Lewisas Hamiltonas, kai jie buvo komandos draugais. Bet ispano ego gana abejotinų „McLaren“ vadovybės veiksmų fone, o taip pat patarimai, kuriuos Fernando gaudavo iš Flavio Briatore, jo vadybininko, sugriovė tą auksinę galimybę.

„Formulėje-1“ lenktyniavo genialus pilotas, kuris galėjo nesuvaldyti savęs spaudimo sąlygomis, jei manė, kad jam yra skiriama per mažai pagarbos. Jis tapo savo pačio ego vergu. Jis mėgo žaisti politinius žaidimus Makiavelio stiliumi, nors tai jam ir išeidavo prastai.

Galiausiai prieš jį užsivėrė durys – jis pats save įvarė į kampą.

Alonso ant nugaros turi tatuiruotę, kurioje pavaizduotas senas samurajus ir vieną kartą jis ispanų spaudai paaiškino jos prasmę: „Tai primena man apie tai, kuo aš esu, kaip aš tapau pačiu savimi ir apie jėgą, kurią aš turiu. Samurajus viską pakelia į naują, kur kas aukštesnį lygį: dėl visko reikia kovoti, niekas neįvyksta savaime. Tai man primena taip pat apie svarbiausią, kas vyko su manimi: samurajus tatuiruotėje atsiklaupė ant kelių, tai beveik pralaimėjimas, bet jo žvilgsnis visuomet nukrypęs į viršų“.

Ironija tame, kad Alonso niekada neteko klūpėti ant kelių ir kartu žiūrėti į viršų. Tam nebuvo būtinybės. Pakalbėkite su tais, kas su juo dirbo „Andretti“ komandoje, kai Fernando dalyvavo „Indy 500“ ar su bet kuo iš „Toyota“ gamyklinės komandos, kurie buvo liudininkais, kai jis laimėjo Le Mane. Niekas net žodžiu neužsimintų nei apie kažkokią politiką, nei apie egoizmą, nei apie nenuoširdumą. Jums pasakys, kad jis yra tikslo siekiantis, protingas, ypač talentingas lenktynininkas, trokštantis kovos ir pergalių. Žmogus, kuris pilnai išsikrauna ir kelia bendrą susižavėjimą.

Liūdna, kad paskutiniais metais jį „Formulėje-1“ piešė kaip karikatūrinį piktadarį, didžiuoju čempionu, pavirtusiu į sąmokslininką. Visa tai yra ryškiai perdėta.

Tikėtina, kad iš dalies dėl to esame kalti ir mes, žurnalistai. Beje, visi, kas galvoja, kad gerai pažįsta Alonso, laiko jį geru žmogumi ir stipriu kovotoju, kuo aš įsitikinau ne kartą. Aš pats girdėjau jo žodžius ir jaučiau jo nuotaikas: jokio egoizmo, jokių žaidimų ar politikos.

Vieną kartą televizijos interviu metu, kuris taip ir nepateko į eterį, aš paklausiau, kas jis iš tiesų yra – politikas, lenktynininkas, aistringai mėgstantis greitį,  didvyris ar piktadarys?

„Nežinau, - pasijuokė Fernando. – Manau, kad visko po truputį ir kiekvienas gali turėti savo supratimą. Gyvenime tu esi skirtingas, priklausomai nuo situacijos, ir tai yra gerai“.

Gali būti, kad taip ir yra. Gali būti, kad jis per daug stengėsi būti tuo, kuo jis įsivaizdavo būti, vietoje to, kad paprasčiausiai liktų geru lenktynininku – kuo jis ir yra iš tikrųjų...  

Belieka palinkėti Fernando sėkmės pirmajame jo Dakaro maratone...