A. Prostas: A. Senna visada tikėjo, kad yra teisus

Vakar legendiniam brazilui Ayrtonui Sennai būtų sukakę 60 metų. Kito legendos – prancūzo Alaino Prosto požiūris į A. Senną keitėsi su laiku. Kažkada jie buvo komandos partneriai „McLaren“, tačiau nesutaikstomi varžovai trasoje, o 9-tojo dešimtmečio antroje pusėje ir 10-tojo pradžioje įėjo į „Formulės-1“ istoriją kaip du kovotojai-titanai dėl pasaulio čempiono titulo, o šioje kovoje visi metodai būdavo geri.

Po tragiškos brazilo žūties trasoje Imoloje Alainui Prostui pasaulis tarsi ištuštėjo, jis ilgai atsisakinėjo viešai dalintis mintimis apie savo pergyvenimus. Tačiau 1998 metais padarė išimtį britų žurnalistui Nigelui Robakui ir vakar, 60-tojo Sennos gimtadienio proga, buvo verta prisiminti fragmentus iš šio interviu.

Alainas Prostas: „Atvirai kalbant, man yra sunku prisiminti apie Ayrtoną – ne vien tik todėl, kad jo tarp mūsų jau nėra. Supraskite – jis visai kitoks, jis išsiskyrė iš visų lenktynininkų, o ir apskritai iš visų žmonių, kuriuos aš pažinojau...

Todėl aš visuomet atsisakau apie jį kalbėti. Kai jis išėjo iš gyvenimo, aš pasakiau, kad dalis manęs taip pat numirė – bent taip man atrodė. Juk mūsų karjeros buvo smarkiai susipynusios. Aš tikrai taip maniau, bet žinau, jog dalis žmonių netikėjo mano nuoširdumu. Bet aš pasistengsiu būti kiek įmanoma atviras.

Aš gerai prisimenu, kaip mes susipažinome. 1984 m. pavasarį po rekonstrukcijos buvo atvertas naujas Niurburgringas, ten buvo surengtos žvaigždžių lenktynės, kuriose dalyvavo esami ir buvę „Formulės-1“ lenktynininkai, tada mums teko lenktyniauti su serijiniais „Mercedes“ automobiliais.

Aš skridau į Frankfurtą iš Ženevos įprastu reisu, o Ayrtono lėktuvas turėjo atskristi pusvalandžiu anksčiau, todėl Gerdas Kremmeris iš „Mercedes“ kompanijos paklausė, ar galėčiau aš Senną nuvežti iki trasos.

Pakeliui mes plepėjome ir Ayrtonas paliko man malonų įspūdį. Tuomet mes atvykome į autodromą ir pradėjome treniruotes. Aš parodžiau geriausią laiką kvalifikacijoje, o jis – antrą ir po to su manimi apskritai nekalbėjo. Tada tai atrodė keista. Vėliau aš pirmavau lenktynėse, bet jau po pusės rato jis mane išstūmė iš trasos. Žodžiu, linksma buvo pradžia...

Tais metais jis debiutavo F-1 „Toleman“ komandoje ir iš karto atrodė gana neblogai, nors ne visuomet galima spręsti apie piloto potencialą, važiuojantį už mažą komandą. Jis puikiai važiavo Monake, bet tuomet bolido monokokas buvo ne toks „kietas“ ir visai tikėtina, jog mašina, kuri prastai elgiasi sausoje trasoje, staiga pradeda puikiai dirbti per lietų.

Suprantama, mes visi aukštai jį vertinome, nors ir buvo abejonių, ar jis pateks į didelė komandą. Jo atveju buvo aišku, kad jis yra gana talentingas.

Verta priminti, kad tais laikais puikių pilotų „Formulėje-1“ buvo kur kas daugiau nei dabar. Be abejo, Ayrtonas nuo pat pradžių puikai pilotavo, bet iki Monako neparodydavo nieko stebuklingo. Bet po tų lenktynių visi atkreipė į jį dėmesį, apie jį pradėjo daugiau kalbėti...