C. Leclercas: Italijoje jaučiuosi tarsi namuose

C. Leclercas: Italijoje jaučiuosi tarsi namuose
logo 2019 Rugpjūčio 21 d. 10:27, Ferrari

Per pusę metų „Formulėje-1“ Charlesas Leclercas turėjo sėkmių ir nesėkmių. Jis iškovojo dvi „pole“, penkis kartus lipo ant podiumo, bet pergalė nuolat išslysdavo jam iš rankų. Pokalbyje su vienu seniausių Italijos laikraščių „Corriere della Sera“ jis papasakojo apie tai, kaip tvarkosi su nesėkmėmis, o taip pat apie pirmąjį savo vizitą į Maranellą, apie santykius su Mattia Binotto ir pasidalino savo prisiminimais apie Sergio Marchionne.

  • Paliekate ramaus žmogaus įspūdį. Kaip jūs kontroliuojate emocijas?
  • Tai ne gamtos dovana. Vaikystėje tai buvo mano silpnoji pusė – aš buvau per daug emocionalus ir švaistydavau energiją beprasmiškiems dalykams, kurie išvesdavo mane iš pusiausvyros. Aš dirbau ties savimi kartu su specialistais ir pasiekiau pažangos.
  • Taip pat Mattia Binotto palieka ramaus žmogaus įspūdį. Ar jis kada nors pyksta?
  • Tai ne taip. Kai Mattia to nori, jis gali būti labai griežtas, bet kartu kontroliuoja emocijas. Būtent to reikia komandai.
  • Apie ką jūs kalbatės su juo be lenktynių?
  • Mes išprotėtumėm, jei kalbėtumėm tik apie bolidus. Mes kalbame apie jo vaikus, kurie yra mano bendraamžiai ir žaidžiame futbolą. Išeina gražios varžybos.
  • Kas yra geriau – futbolas ar Playstation?
  • Ir tas, ir tas. Man patinka simuliatoriai.
  • Ar turite trumpiausią laiką, per kurį norite laimėti pasaulio čempiono titulą?
  • Kiek įmanoma greičiau.
  • Kur jūs dar norėtumėt pasiekti progreso?
  • Man reikia įgyti daugiau patirties. Taip pat norėčiau inžinieriams suteikti kuo daugiau kokybiškos informacijos apie mašinos elgesį ir geriau ją išmanyti.
  • Kokį pažymį parašytumėte pats sau po pirmojo pusmečio „Ferrari“?
  • Man sunku rašyti pažymius, bet, atvirai kalbant, esu patenkintas. Nėra parasta pereiti į stambią komandą jau antrajame sezone „Formulėje-1“. Iš pradžių man reikėjo adaptuotis, bet aš greitai įpratau prie naujos ekipos. Dabar reikia dirbti šalinant savo asmeninius trūkumus ir daryti pažangą.
  • Kaip jūs adaptavotės komandoje? Jau antrose sezono lenktynėse Bahreine galėjote laimėti, jei mašina nesugestų likus keliems ratams iki finišo. Ar tai jus labiau nuvylė nei antroji vieta Austrijoje, kur jus aplenkė senas priešininkas Maxas Verstapenas?
  • Austrijoje Maxas buvo greitesnis ir man buvo sunku važiuoti jo tempu. Kai dėl lenktynių Bahreine, tai aš negalėjau susitaikyti su rezultatu, bet galų gale, aš lenktyniauju nuo trejų metų, todėl iš karto apie tai pamiršau. Šiame sporte nuolat viskas dirba ant ribos ir jei kas nors sulūžta, tai – normalu. Kiekvienas iš mūsų supranta, jog gedimo rizika yra didelė – jei to nesupranti, geriau pasilik namuose.
  • Su Maxu esate bendraamžiai, jūs vienodai trokštate pergalių, jūs kovojote tarpusavyje dar vaikystėje. Pasakykite atvirai: jūs vienas be kito negalite?
  • Visiškai ne. Vaikystėje mes net nesisveikinome, todėl, kad painiojome lenktynes ir asmeninius santykius. Mums trūkdavo brandos. Laimei, dabar mes mokame atskirti profesionalumą nuo asmeninių santykių.
  • Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai tapote „Ferrari“ lenktynininku?
  • Mane pradėjo visur pažinti. Profesionalumo prasme lenktyniavimas „Ferrari“ motyvuoja siekti daugiau nei tu sugebi ir kruopščiai stebėti mažiausius niuansus.
  • Sakoma, kad bet kuris pilotas norėtų lenktyniauti „Ferrari“. Ką reiškia suprasti, kad tavo svajonė išsipildė?
  • Sunku nusakyti, ką aš pajaučiau, kai pradėjau dirbti Maranelle. Iš „Ferrari“ lenktynininko reikalaujama maksimalios koncentracijos ir tikslo siekimo. Laikui bėgant prie to pripranti, bet kiekvieną kartą, užsivilkdamas raudoną uniformą, jautiesi ypatingai. Po to aš išvažiuoju į trasą, įeinu į ritmą ir galvoju tik apie tai, kaip geriau nuvažiuoti kiekvieną ratą.
  • Ar jus jaudina senos klaidos?
  • Taip, todėl, kad esu savikritiškas. Ne tik klaida Vokietijoje, kur išlėkiau iš trasos lietaus sąlygomis – aš labai pergyvenau ir dėl incidento Baku. Taip visuomet būna, kai aš pats klystu.
  • Jei galėtumėt perimti kurio nors kito piloto savybes, ką rinktumėtės?
  • Ayrtono Sennos talentą. Jis buvo fenomenalus.
  • O ką rinktumėtės iš Lewiso Hamiltono?
  • Stabilumą. Sugebėjimą visuomet pasiekti maksmimumo. Psichologinį tvirtumą. Bet kuris pilotas gali nuvažiuoti puikų ratą, skirtumas tik tas, jog tai reikia padaryti lemiamu momentu. Ir aš daug treniruojuosi, kad to pasiekčiau.
  • Monte Carlas yra prabangos centras, tačiau jūs išaugote paprastoje šeimoje. Ką teko paaukoti, norint patekti į „Formulę-1“?
  • Mums buvo sunku. Egzistuoja daug stereotipų apie Monaką, bet jei pasakysi jog ten – vien turtuoliai, niekas nepatikės. Daugiausiai tai liečia turtingus užsieniečius, o ne tikrus monakiečius, tokius kaip aš. Manau, kad man pasisekė, nes tėvas galėjo man nupirkti kartą, kad galėčiau pradėti karjerą, bet mes nesimaudėme prabangoje. Mes buvome apriboti finansų, o automobilių sportas yra labai brangus malonumas. Antroji sėkmė – tai susitikimas su Jules Bianchi, kuris mane supažindino su Nicolas Todtu.
  • Jūsų tėvas ir Bianchi tapo jums orientyru. O jūsų motina? Kokie santykiai su ja?
  • Mūsų ryšys labai artimas. Ji dirba kirpėja ir, esant galimybei, atvažiuoja į lenktynes. Ji niekada nepraleidžia svarbių momentų. Pas mus labai sutelkta šeima: mano jaunesnis brolis Arturas jau lenktyniauja „Formulėje-4“. Kartais mes lenktyniaujame tose pačiose trasose ir tai mums kelia džiugesį. Vyresnysis brolis Lorencas dirba finansų srityje.
  • Apie ką jūs kalbatės su kunigaikščiu Albertu?
  • Apie viską. Jis seniai mane pažįsta. Mes pirmą kartą susitikome kalėdiniame vakarėlyje, kai man buvo 5 metai. Yra tokia tradicija: visus jaunus monakiečius pakviečia į rūmus ir kunigaikštis dovanoja jiems dovanas. Jis matė, kaip aš augu, tarp mūsų – puikūs santykiai. Mes dažnai susitinkame ir bendraujame, jis yra vienas iš pagrindinių mano sirgalių: nepraleidžia nė vienų mano lenktynių ir visuomet mane paskatina skambučiu ar pranešimu.
  • Sergio Marchionne taip pat jumis labai tikėjo. Kokie prisiminimai liko apie jį?
  • Aš buvau sutikęs jį du kartus, kai lenktyniavau „Formulėje-2“. Aš buvau sujaudintas jo buvimu, todėl, kad jį laikiau labai svarbiu žmogumi. Aš mačiau jį nuotraukose šalia JAV prezidento, skaičiau apie jo sėkmę versle. Po susitikimo su juo supratau, kad tai labai demokratiškas žmogus ir tai tapo man maloniu netikėtumu.
  • Ar prisimenate savo pirmą vizitą į Maranellą?
  • Aš gerai jį atsimenu, tada aš buvau kartu su Jules‘u. Jis dar nelenktyniavo „Formulėje-1“, o aš jo laukiau už trasos vartų Fiorane. Jis davė interviu, o man teko būti šalia vartų, nes aš neturėjau leidimo. Žiūrėjau į tuos vartus su viltimi, jog kada nors aš irgi įeisiu į vidų. Dabar aš dažnai per juos vaikštau.
  • Ar jums patinka būriuoti, nardyti ir plaukioti. Ar mėgstate vandenį?
  • Man būtų labai sudėtinga gyventi toli nuo jūros. Tai mane atpalaiduoja. Man patinka tylumoje būriuoti. Turiu licenciją povandeniniam plaukiojimui – kaip skrydžiai lėktuvu. Ten tu visuomet matai ką nors kitką – įspūdžiai niekada nepasikartoja – vien dėl to verta nuolat sugrįžti po vandeniu.
  • Be to, jūs domitės muzika, grojate pianinu ir gitara...
  • Aš stengiuosi tai daryti, nors turiu vis mažiau laiko tam. Aš blogai groju, bet tai irgi padeda atsipalaiduoti.
  • Koks serialas jums labiausiai patinka?
  • „Popierinis namas“. Aš peržiūrėjau visą jo trečiąjį sezoną po dviejų dienų jam pasirodžius.
  • Kas jums patinka Italijoje?
  • Virtuvė ir žmonės. Aš niekada neatsisakysiu picos. Gaila, kad Monake ji ne tokia skani kaip Neapolyje.
  • Jūs puikiai pažįstate šį miestą, nes iš ten yra jūsų mergina?
  • Aš myliu Neapolį. Man patinka Maranellas, kur dabar aš jau visus pažįstu, o taip pat Toskana. Italijoje aš jaučiuosi tarsi namuose...


Primename, kad esate atsakingi už komentarus prieš LR įstatymus.
×

TOP naujienos

F-1.lt pulsas

Spėlionės TOP

# Vartotojas Taškai
1. Kęstutis Šimkus 450
2. Giriby 441
3. mantioras 440
4. Gudas 435
5. f1a 433