Eksperto balsas: Juozas Mažeikis

„Formulės-1“ gerbėjams renkant šių metų geriausius, F-1.LT ėmėsi iniciatyvos apklausti šio sporto ekspertus Lietuvoje. Mes prašome jų įvardinti geriausius šio sezono lenktynininkus bei pateikti savo nuomonę apie praėjusį sezoną.
Šią ir kitą savaitę kasdien jus supažindinsime su Lietuvos „Formulės-1“ žinovais – šia tema rašančiais žurnalistais, televizijos komentatoriais ir kitų sričių atstovais – bei pateiksime jų atsakymus į tris mūsų užduotus klausimus: kas yra geriausi šio sezono lenktynininkai, kodėl jie tokie yra ir kokį įspūdį paliko šių metų sezonas.
Baigę ekspertų pristatymą, paskelbsime bendrą geriausio lenktynininko rezultatų lentelę. Manome, kad mūsų lankytojams tikrai bus įdomu palyginti savo nuomonę su žinovų pozicija bei išklausyti jų argumentus. Jei dar nebalsavote F-1.LT rinkimuose, nepamirškite atiduoti savo balso!
Antrasis ekspertas – žurnalistas Juozas Mažeikis, kurio straipsniai „Formulės-1“ tema anksčiau užpildydavo „Lietuvos ryto“ puslapius, jo rašinius galima skaityti ir „Keturių ratų“ žurnalo numeriuose.
Geriausi metų lenktynininkai

1 .Sebastinas Vettelis
2. Rubensas Barrichello
3. Jensonas Buttonas
4. Felipe Massa
5. Kamui Kobayashi

Niekas dar neįrodė, kad čempionatą laimėjęs lenktynininkas besąlygiškai turėtų būti nominuojamas „Metų sportininku“. J. Buttono pergalinga šešių iš septynių pirmųjų čempionato etapų serija priminė geriausius Michaelio Schumacherio epopėjos laikus, tačiau antroje pirmenybių pusėje brito kovingumas kažkur dingo. Nejaugi būsimasis jubiliejinio, 60-ojo, „Formulės 1“ pasaulio čempionato laimėtojas jau ėmė strateguoti, kad karaliaus sostą užimti jam užteks kiekvienose lenktynėse pelnomų įskaitinių taškų, o dėl vietos ant nugalėtojų pakylos kautis jau nebūtina? Sunku tuo patikėti, tačiau kaip paaiškinti, kad turėdamas tą patį, pilnai konkurencingą bolidą britas per 10 likusių sezono lenktynių neiškovojo nė vienos pergalės? Kita vertus, M. Schumacheris net ir jau iškovojęs čempiono laurus visada siekdavo tik pergalės. To labiausiai stigo J. Buttonui, todėl jam – tik trečioji vieta.
Antroji Rubensui Barrichello – už ilgaamžiškumą „Formulėje 1“ ir nuolatinį pergalių alkį. Vien ko vertas jo akibrokštas Rossui Brawnui – atseit už jam skiriamą antrojo piloto vietą ir visas iš to išplaukiančias pasekmes. Nors karštasis brazilas vėliau pastebimai atvėso ir, regis, apgailestavo dėl šio poelgio, tačiau jo alyvos pliūpsnis į aistrų laužą neliko nepastebėtas. Rezultatas – dvi pergalės ir nė kiek ne prastesnis kovos troškimas, nei jo komandos partnerio.
Sezono dėl apmaudžios ir sunkios traumos nebaigęs F. Massa – ketvirtas. Daugeliui tai atrodys kaip akibrokštas, tačiau Felipe nė kiek neblogesnis už vieną pergalę išstenėjusį Kimi Raikkoneną, kuriam kuo toliau, tuo labiau pergalės siekimas atrodo kaip nuvalkiotas posakis: „Bus – labai gerai, nepavyks – apsieisiu ir be jos“. Beje, iki to nelemto įvykio Vengrijoje taškų skaičiumi Felipe lenkė ne tik partnerį, bet ir daugelį kitų, po sezono galbūt net patenkančių į rinkikų geriausiųjų akiratį.
Penktoji vieta – didžiausiam sezono atradimui, puikiai šių metų „Formulės1“ čempionate debiutavusiam Kamui Kobayashi. Ir linkėjimai – kuo greičiau talentingam japonui susirasti vietą metų sezonui.
Na o pirmosios labiausiai nusipelnė Sebastianas Vettelis, sužavėjęs fantastišku greičiu, tačiau daugelį kartų apmaudžiai klydęs. Klaidų neišvengiamai mažės su patirtimi, tačiau jų nedaro tik abejingi, kuriems mažiau svarbu kurioje vietoje kirs finišo liniją. Šito nepasakysi apie S. Vettelį nuo pat jo debiutinių lenktynių. Todėl negali likti abejingas jo važiavimui, kuris, nepaisant klaidų, nepalieka abejingų.
Sezono apžvalga
Visų minčių apie jį nesutalpinsi didžiausioje ažvalgoje, kurios pirmenybės, aišku, nusipelno. Kalbant trumpai, iš jubiliejinio, 60-ojo „Formulės 1“ pasaulio čempionato laukiau gerokai daugiau.
Kas labiausiai nuvylė? Ir vėl – funkcionierių žaidimai apie tą pačią suskilusią geldą arba itin laisvą taisyklių interpretaciją. Puiki pradžia, veržlesnis už viesulą pirmenybių debiutantas – „Brawn“. Tačiau netrukus pastebėta, kad „Brawn GP“ ir kai kurios kitos ekipos naudoja dvigubą difuzorių, kurio traktuotė varžybų reglamente ne vienam sukėlė abejonių. Pasipylė protestai, kurių Tarptautinė automobilių federacija (FIA) neskubėjo nei atmesti, nei tenkinti. Po kiek laiko išnagrinėjus problemą pripažinta, kad naujovė neprieštarauja taisyklėms. Pionieriai išėjo aukštai iškėlę galvą. Jie galėjo naujovę visapusiškai tobulinti, o tie, kurie tik pradėjo konstruoti tokius bolido dugnus, pasijuto lyg paskubom vytųsi jau gerai įsibėgėjusį ir per pagarbų atstumą nutolusį traukinį.
Ar tai nepanašu į meškeriotojų varžybas, kurias vieni dalyviai pradeda bambukiniais kotais, o kiti – itin lengvais tolimo užmetimo anglies pluošto? Kodėl jau keleri metai prieš sėdant prie kortų stalo nesugebama susitarti, pagal kokias taisykles privalu žaisti?
Apribotas variklių skaičius ir jų sūkių maksimali riba, naujas saugos automobilio reglamentas, sugrąžintos „slick“ tipo padangos, dėl naujo privalomo areodinaminio paketo pasikeitusi ne tik ratų bazė, bet ir pačių bolidų išvaizda, KERS, paviešintas kuro kiekis bolidų bakuose – visa tai gal ir neblogai, tačiau kodėl tokie korifėjai, kaip vienu iš aerodinamikos genijų tituluojamas Adrianas Newey pareiškia, kad „dėl kūrybą varžančių taisyklių „Formulė 1“ darosi nebe tokia įdomi, kaip anksčiau, todėl aš tikrai norėčiau atsitraukti“.
Atskleista paslapties skraistė nuo dar 2008 m. Singapūro lenktynių, kai „Renault“ ir jos bosas Flavio Briatore režisavo lenktynių baigtį pasiųsdami dėl kontrakto drebantį Nelsoną Piquet į trasos bordiūrus. Raudona kortelė regis neišklibinamam F. Briatore, o dar kiek anksčiau parodytos durys ir pačiam N. Piquet.
Vien prieš šį faktą ko vertos daugelio anksčiau ilgai eskaluotos šnekos apie „Ferrari“ prioritetus – M. Schumacheris ar R. Barrichello? Nebent aguonos grūdo.
Galų gale trijų komandų – „Formulės 1“ senbuvių netektis. Ar ne perdaug vienam čempionatui, kuriam nebuvo būdingos itin ryškios, ilgai įsimenančios spalvos?
Pagarbiai – Juozas MAŽEIKIS