Eksperto balsas: Juozas Mažeikis

Eksperto balsas: Juozas Mažeikis
logo 2010 Gruodžio 27 d. 12:53, Juozas Mazeikis
Kaip ir žadėjome, toliau skelbiame 2010 m. „Formulės-1“ sezono geriausiųjų rinkimų rezultatus. Šiandien norėtume pristatyti žinomo Lietuvos žurnalisto, rašančio autosporto tema, Juozo Mažeikio nuomonę.
---------
245 paras, nuo kovo 14-osios iki lapkričio 14-sios, „Formulės 1“ gerbėjų dėmesį kaustęs 2010-ųjų sezonas baigėsi. Tačiau šios sporto šakos mėgėjų atmintyje jis neišdilo sulig sezono finišu. Kaip ir kiekvienais metais vieniems jis atnešė daugiau džiaugsmo, kitiems – kaušą kartėlio dėl, regis, ranka pasiekiamų, tačiau taip ir neišsipildžiusių, dar mažiausia metams atidėtų svajonių. Iš 19 etapų susidėjęs lenktynių maratonas buvo tik antras pagal jų gausą per visą daugiau nei šešių dešimtmečių „Formulės 1“ istoriją (pirmas – 2005 metais, kai čempionatą sudarė irgi 19 etapų). Šių metų sezono ilgiausiu irgi nepavadinsi. Daugiausiai, net 307 dienas, truko 1968 metų čempionatas, prasidėjęs jau sausio 1-ąją ir pasibaigęs tik lapkričio 3-ąją.
Pirmenybes pradėjo 24 lenktynininkai, iš kurių 21 dalyvavo visų etapų varžybose. Dar du prisijungė čempionato eigoje, kiti – išėjo. Tačiau galutinėje 26 lenktynininkų rikiuotėje net ties septynių sportininkų pavardėmis žiojėja garbės nedarantys nuliai, trys tokios pat atžymos – komandinėje rikiuotėje. Tai rodo, kad trims ekipoms visa pirmenybių našta buvo aiškiai per sunki, ir tai vienas čempionato minusų. To būta ir anksčiau. 24 bolidai trasoje – gražu, tačiau „Lotus“, HRT ir „Virgin“ atitekęs prognozuotas statisčių vaidmuo čempionato nepraturtino naujomis spalvomis, o lyderius, kurie jau po kelių ratų taikėsi lenkti autsaiderius, daugiau kliūčių trasoje tik gerokai pykdė. Akivaizdus jėgų disbalansas nepuošia jokių varžybų, tačiau be „atsarginių suolelio trynimo“ įskaitiniai taškai neima byrėti savaime.
Iš šio naujokių trio grėsmingiau atrodo „Lotus“, o ypač – jos nusiteikimas, todėl jei kitais metais „Lotus“ iškovos taškų, šių metų triūsas nebus nuėjęs veltui.
Daugelis dar gerokai iki sezono pradžios bene labiausiai laukė „F 1“ karaliaus Michaelio Schumacherio sugrįžimo, kurio buvimas jau pats savaime turėtų suteikti daugiau šarmo. Ko gero ne mažesnei gerbėjų daliai šis manevras pasirodė keistokas. Juolab, kad vokietis sugrįžo ne į gimtuoju lizdu laikomą „Ferrari“, kas, regis, jei ne nesupykdė, tai jau bent nemaloniai nustebino, o gal net šokiravo patį Luca di Montezemolo.
Tačiau vokietis dar prieš rinkdamasis sugrįžimo kelius suprato, kad 2010-ųjų „Ferrari‘ – tai ne ta pati ekipa, kai jos kapitono tiltelyje stovėjo raudonąjį laivą per audringas čempionato bangas patikimai vedę Rossas Brawnas ir Jeanas Todtas.
Septyniskart pasaulio čempionas šįmet nė karto taip ir neužkopė ant nugalėtojų pakylos tegu nors ir žemiausiojo laiptelio ir liko savo jaunesniojo kolegos Nico Rosbergo šešėlyje. Ar tai ne smūgis ambicingajam, niekad netroškusiam būti antru lenktynininkui? Ir dar koks. Tačiau metai, regis, turi įtakos net ir Michaeliui. „Tikrai ne visuomet atrodžiau gerai“, – pasibaigus sezonui sulaukęs lavinos kritikos prisipažino vokietis, kartu pripažinęs ir tai, jog tikėjosi sunkaus sugrįžimo, tačiau kelias atgal buvęs kur kas sudėtingesnis, nei manyta.
Neišsipildę lūkesčiai anaiptol neatšaldė visko mačiusio sportininko entuziazmo, ir vokietis jau pradėjo rengtis kitam sezonui.
Nors ir neužkopęs ant nugalėtojų pakylos, Michaelis visgi įnešė pataisų į „Formulės 1“ rekordų knygą. M. Schumacherio per visą sportinę karjerą iškovotas 1441 taškas – naujas orientyras pilotams. 829 taškai, priklausantys Fernando Alonso – antras rezultatas, o trečioji grafa su 798,5 taško priklauso sportinę karjerą seniai baigusiam Alainui Prostui.
Žinoma, statistika – ne prasčiausias argumentas nustatant tam tikrus prioritetus. Tačiau ji niekaip neatspindi to dramatizmo, atkaklios kovos, kurios, drįsčiau teigti, šiemet nestokojo daugelis varžybų. Vien ko vertas faktas, kad likus tik kelių etapų lenktynėms, dėl čempiono titulo kovojo net penki lenktynininkai, o viską lėmusio paskutiniojo etapo lenktynėse Jungtiniuose Arabų Emyratose dėl titulo varžėsi net keturi? Sebastianas Vettelis, F. Alonso, Markas Webberis ir Lewisas Hamiltonas – kuriam atiteks geidžiamiausias titulas paaiškėjo tik kirtus paskutiniųjų varžybų finišo liniją. Taip yra buvę ir anksčiau, bet kad į titulą iškart pretenduotų net keturi? Vien toks faktas neleidžia pirmenybių laikyti blankiomis.
Šis labai trumpas, į išsamesnę sezono apžvalgą anaiptol nepretenduojantis ekskursas leidžia atsakyti į portalo pateiktą klausimą kas gi šiemet yra kas? Ir tai nepretenduojant į absoliučią tiesą, nes, prisipažinsiu, dėl šiemetinio TOP 5 abejojau kaip niekad ilgai ir dabar tos abejonės dar neišsisklaidė.
1. Fernando Alonso („Ferrari“)

Tai ne duoklės grąžinimas už praėjusius metus, kai blankiai lenktyniavusio gabaus piloto, pasaulio čempiono net neįtraukiau į penketuką. Ir ne dovana už pirmąją pergalę, kai tik apsivilkęs raudonąjį kombinezoną jau debiutinėse sezono ir piloto „Ferrari“ komandoje lenktynėse ispanas pelnė pirmąją pergalę. Tai irgi ne asmeninės simpatijos, kuriomis jam labai netrykštu.
Ko gero, tai veikiau atpildas už labai sunkų ir kryptingą darbą, šiemet itin pastebimą. Prisipažinsiu, kai antroje sezono pusėje, atsilikdamas nuo lyderio 25 - 30 taškų jis vis dar kalbėjo apie galutinę pergalę, jo žodžiai mane dažniau priversdavo šypsotis. Juolab, kad ispanas antrąją pergalę iškovojo sezonui irgi tik persiritus į antrąją pusę.
Tačiau Fernando, pasirodo, žarstė pažadus ne tuščiai. Jis įrodė esąs labai stiprus ir turėdamas ne patį greičiausią ir pajėgiausią bolidą. Pirmąją vietą skiriu jam ir už tai, kad didžiulę patirtį sukaupęs ispanas šiemet sugebėjo iš raudonojo bolido išspausti daugiau, nei konstruktoriai buvo užprogramavę. Su tokia technika pelnyti penkias pergales, tiek pat, kaip ir čempionu tapęs S. Vettelis, – geriausias to įrodymas.
Tad ko gi „Ferrari“ pilotui stigo iki galutinės pergalės, kuria vos 4 taškų persvara džiaugėsi varžovas? Kai svarstyklės rodo vienodą gramų skaičių – lemia miligramai. Taip ir čia. Jei kiekvienas posūkis būtų įveiktas idealiai, nereikėtų pasibaigus batalijoms ieškoti klaidų ir analizuoti jas. Kodėl F. Alonso prarado ranka pasiekiamą pergalę, lėmė ir jo paties, nors ir nežymios, tokios kaip Belgijoje, ir teisėjų skirtos abejotinos baudos, tokios kaip Anglijoje, ir komandos grubios klaidos, tokios kaip Abu Dabyje, kur ir sprendėsi kuria vieta galutinėje turnyro lentelėje bus jam lemta džiaugtis.
Beje, būtent šioje trasoje visas F. Alonso sezono pastangas nupūtusį pirmenybių debiutantą Vitalijų Petrovą lyginčiau su pačiu... F. Alonso. Kad būtų aiškiau, padarykime nedidelį ekskursą į 2005 metus. Balandžio antroji pusė, Imolos trasa, kova dėl San Marino didžiojo prizo. Po kvalifikacinių varžybų tik keturioliktąją starto poziciją iškovojęs M. Schumacheris, nubaudus vieną varžovą, startavo iš tryliktosios pozicijos. Nedėkingoje lenkimams trasoje vokietis vieną po kito „valgė“ varžovus, kol likus iki finišo 14 ratų, atsirėmė į F. Alonso bolidą. Pakilę iš savo vietų tribūnose žiūrovai nekantriai laukė paskutiniojo didžiojo lenkimo, kurio taip ir nesulaukė. F. Alonso meistriškai atlaikė tituluotojo vokiečio spaudimą ir pirmas kirto finišo liniją tegu tik vos 0,215 sek. persvara, iškovodamas tada tik ketvirtąją savo karjeros pergalę.
Imoloje jis triumfavo aukštai iškėlęs rankas. Abu Dabyje Fernando irgi kėlė rankas, tačiau iš apmaudo mojuodamas kumščiais niekaip neįstengtam aplenkti, nė menkiausios klaidos, kurios taip laukė F. Alonso, nepadariusiam V. Petrovui. Gal tai ir nepuošia lenktynių, tačiau piloto abejingumu neapkaltinsi. Tai dar vienas itin vertintinas kovotojo bruožas.
2. Sebastianas Vettelis („Red Bull“)
Jei žaidimo nuostatai leistų, Sebastianui irgi skirčiau pirmąją vietą. Ir tegu man atleidžia, nes pernai jį nominavau pirmuoju, nors šiemet geriausiu Vokietijos sportininku išrinktas pilotas čempionu pernai netapo.
Daugelis vaikiškų klaidų, o svarbiausia – reagažas į jų priežastis, komandos draugą ir kitus lenktynininkus šį jaunuolį verčia vertinti kiek rezervuočiau. Jei apie M. Schumacherį kažkada kalbėta kaip arogantišką žmogų, tai kaip būtų atsiliepiama apie S. Vettelį, jei likimas būtų jam tiek pat dosnus, o sportininko charakteris nesikeistų, drįsčiau nebent spėlioti.
Nemanykite, kad keli subjektyvūs vertinimai ar kitų atsiliepimai galėtų sumenkinti jaunojo Sebastiano talentą. Dvi paskutinės jo pergalės, kai būtent labiausiai jų reikėjo, byloja apie maksimalią sportininko koncentraciją ir sugebėjimą susitelkti lemiamu momentu. O tai bene geriausi „Formulės 1“ lenktynininko bruožai. Neveltui naujai iškeptą čempioną, beje – jau ne pirmi metai, viešai afišuoja po savo sparnu norinti turėti „Ferrari“, o ir pats sportininkas ne kartą yra prasitaręs, jog italų komanda – jo svajonių viršūnė.
3. Nico Rosbergas („Mercedes“)
2006 metais „Formulėje 1“ sero Franko Williamso komandoje debiutavęs tada 21-erių N. Rosbergas iškart privertė atkreipti į jį dėmesį. Ne vien todėl, kad jau debiutinėse savo lenktynėse užėmė septintąją vietą. Ir ne todėl, kad jau po kelių etapų pasaulio spauda ėmė ieškoti jo ir tituluotojo M. Schumacherio paralelių.
Tų paralelių paieška nejučia atkrito šiemet, abu pilotai atsidūrė vienoje komandoje. Jaunystė prieš patirtį – galima būtų dar ilgai kalbėti pasitelkus tokius trafaretus, tačiau kad jaunystė perpus pranoks patirtį (N. Rosbergas 142, M. Schumacheris – 72 taškai), prieš čempionatą tokios akivaizdinės kovos rezultatų ko gero nebūtų drįsęs prognozuoti niekas. Tai vienas didesnių šių metų pirmenybių atradimų ir traukos bruožų.
N. Rosbergas, panašiai kaip ir F. Alonso, iš ne visada patikimo ir subalansuoto „Mercedes“ bolido išspausdavo viską ar net kiek daugiau.
N. Rosbergas būti trečiuoju TOP 5 nusipelno jau vien todėl, kad būdamas vienoje komandoje ir turėdamas tokį pat bolidą akivaizdžiai pranoko tituluočiausią lenktynininką „Formulės 1“ istorijoje, kuriam trejų metų pertrauka galėjo turėti neigiamos įtakos, tačiau ne tokios didelės.
4. Markas Webberis („Red Bull“)
Auksiniai, nors auksu ir neapvainikuoti ilgai vidutinioku laikyto australo metai, kuriuos vargu ar pavyks jam pakartoti. F-1 senbuviui, atskirais epizodais stebinusiam ne vienose, ir ne tik šiais metais vykusiose lenktynėse, ilgai stigdavo regis mažmožio, kad galėtum tokio rango lenktynininką laikyti visada pasirengusį pergalei ir geidžiamą bet kurios komandos.
Sezoną pradėjęs vangiai ir sugrįžęs į Europos trasas Markas taip įsivažiavo, kad ėmė pretenduoti į čempiono karūną. Vis dėlto jis pirmasis iš pretendentų penketuko, sudėjęs ginklus dėl geidžiamiausio trofėjaus. Todėl ketvirtoji vieta jam – gal net per aukšta. Tai kartu savotiškas avansas, ypač, jei tiesa kaip teigiama, kad sezoną jis užbaigė kentėdamas peties traumą.
5. Kamui Kobayashi („Sauber“)

Prisimenu, kokiu darniu choru ir kaip šaukė portalo F-1.LT komentatoriai, kai pernai TOP 5-uke paskutiniąją vietą skyriau tik praeitais metais šiose lenktynėse, ir tai tik dviejų etapų, – debiutavusiam japonui K. Kobayashi. Už ką? Ką gero įžvelgiau jo debiute?
Ir šiemet lieku nuoseklus. Ir neieškokite paralelių su įerzintu narve liūtu. Geriau pasakykite, kam iš debiutantų pavyko iškovoti daugiau taškų? Ir ne bet kaip. Ne tūnant pavėsyje ir laukiant, kol aršiausiai besikaunantys išsidaužys, o aš ramiai užbaigsiu lenktynes, parveždamas keletą taškelių, kurių suma finišo link tolydžio didės.
Pernai užteko dviejų lenktynių, kad įžvelgtum kovotoją. Bene ryškiausią iš „Formulės-1“ bolidus vairavusių visų japonų. Kamui savo stiliumi artimiausias neseniai dar važiavusiam Takuma Sato, tačiau, regis, jis racionalesnis, labiau galvojantis ir kupinas sveikesnio, labiau pamatuoto, labiau pasiteisinančio azarto.
Jei reikėtų rinkti gražiausias metų lenktynes, nedvejodamas balsuočiau už vykusias Suzukoje, kai varžyboms įpusėjus kiek atvėsusią jų įtampą vėl atgaivino vietinis herojus K. Kobayashi. Vėlai pasikeitęs bolido padangas japonas puolė vytis prarastas sekundes ir parodė tokį šou, kad publikai pakilus iš tribūnų ir šaukiant „Banzai“ jis iš 11-tos vietos atsidūrė 7-oje, lenkdamas visus varžovus pačiose netikėčiausiose vietose. Kaip vėliau teigė specialistai, daugelis tokių jo manevrų buvo tiesiog neįtikėtini, iš fantastikos srities.
Taigi, pasakykite, ar negali labiau įsiminti ir būti aukščiau vertinamas vienas be priekaištų sužaistas mačas, negu blankios visos pirmenybės? Juolab, kad Kamui tai nebuvo pirmos ir vienintelės tokios lenktynės.

Galite paprieštarauti, ar bent jau penktosios vietos neverti ir Lewisas Hamiltonas, ir Jensonas Buttonas, ir mūsų kaimynas Robertas Kubica, ir Felipe Massa, ir dar vienas kitas pilotas.
Taip, sutinku, jie tikrai geri pilotai, verti penketuko. Bent jau pirmieji trys, tačiau penketukas toks ankštas, kad visų nesutalpinsi. Be to, jie geri ir nusipelnę to buvo ir pernai, o šiemet jų, kaip pilotų, progresas gal nebuvo toks ryškus.
O šiemet tikrai neblizgėjęs F. Massa ko gero nė nesielvartaus nepatekęs į lietuviškąjį TOP 5. Stebint šį sportininką nuo pat jo karjeros pradžios negali nepastebėti nelemtos avarijos Hungaroringe pasekmių, palikusių ryškų pėdsaką ir jo sąmonėje.
Kaip ten bebūtų, sportinis sezonas, o kartu ir metai, baigiasi. Palydėkime juos su viltimi, kad kiti bus geresni, „Formulės-1“ gerbėjams padovanosiantys dar daugiau įspūdingų akimirkų, taip mėgstamų lenkimo manevrų, kokių šiemet pažėrė K. Kobayashi.
O portalo skaitytojams ir komentatoriams - ir asmeninės laimės, geros nuotaikos ir džiaugsmo.


Primename, kad esate atsakingi už komentarus prieš LR įstatymus.
×

TOP naujienos

Spėlionės TOP

# Vartotojas Taškai
1. Tadux15 565
2. ramasgo 556
3. Dainius Bendikas 556
4. mantioras 554
5. Kęstutis Šimkus 553