F. Briatore kelionės „Formulėje-1“ pradžia

Kiekvienas iš mūsų puikiai žinome Flavio Briatore, tačiau retas esame girdėjęs apie tai kaip jis atsidūrė Formulėje 1 ir apie jo karjeros pradžią.

Jei kalbant apie Flavio, tenka pripažinti, jog tokios kontraversiškos asmenybės, kuri būtų palikusi pėdsaką Formulės 1 istorijoje, per paskutinius 30 metų nelabai daugiau ir buvo. Didysis machinatorius karjerą padarė tik savo paties rankomis. Daugiau nei prieš 70 metų jis gimė nedideliame Italijos šiaurės miestelyje, Alpių kalnų papėdėje. Nors ir buvo iš pradinės mokyklos mokytojų šeimos, jam mokykloje nesisekė, kelis kartus iš jos išmestas dvejetukininkas, mokslus baigė tik pačiais žemiausiais pažymiais. Po to nieko nelaukęs pradėjo dirbti slidinėjimo instruktoriumi, restorano vadybininku ir iškart įkūrė net savą restoraną (kuris, tiesa, greit bankrutavo palikdamas jam kalnus skolų), tada bandė ir draudimo agento darbą kol galiausiai tapo daugelio prieštaringai vertinamo verslininko Attillio Dutto asistentu. Pastarasis vadovavo vienai dažų kompanijai, kuri prieš tai priklausė su Sicilijos mafija siejamam verslininkui (Michele Sandoni) plovusiam mafijai pinigus gautus už prekybą narkotikais ir vėliau nunuodytam kalėjime. Dutto baigėsi irgi nekaip – jis mįslingai mirė susprogdintas tiesiog savo automobilyje. Po to prasidėjo visa jo teisinių problemų virtinė. Grįžęs į Milaną dirbti biržos makleriu Flavio buvo nuteistas 4 su puse metų laisvės atėmimo bausme ir dėl apgaulingai vestos Dutto priklaususios dažų kompanijos bankroto procedūros, ir pusantrų metų dėl sukčiavimo bei trejus metus dėl aferų vykdant žaidimus kortomis. Viso to metu jis užmezgė ir iš esmės jo gyvenimą pakeitusią pažintį su vienu drabužių tinklo „United Colors of Benetton“ įkūrėju Luciano Benettonu. Teisminių procesų metu, siekdamas išvengti realios bausmės Flavio pasitraukė į Karibų jūroje esančias Mergelių salas. Vėliau į JAV dirbti Benettonui. Šis tuo metu norėdamas plėsti veiklą JAV paskyrė Flavio direktoriumi kompanijos operacijoms Jungtinėse Valstijose. Briatorė padėjo atidarinėjant jų tinklo parduotuves visoje šalyje. Devintame praeito amžiaus dešimtmetyje „Benetton“ atidarė per 800 parduotuvių JAV, o kadangi Flavio gaudavo nemenką procentą nuo frančizių susitarimų, atidaręs kelis šimtus parduotuvių jis susikrovė nemenką turtą.

Tad kaip jis atsidūrė Formulėje 1? „Benetton“ kelis metus rėmė tai vieną, tai kitą Formulės 1 komandą. Kol pilnai nupirko vieną iš savo remtų komandų – „Toleman“ ir jau 1986 m. startavo po „Benetton“ pavadinimu. Bėda buvo ta, kad tuo metu komanda buvo dar tik stipri vidutiniokė, o Luciano norėjo matyti visai kitokį vaizdą. Taip Briatorė 1988 m. pirmą kartą gyvenime kartu su L.Benettonu nuvyko į Formulės 1 varžybas. Jis niekada prieš tai nesekė čempionato, net nesidomėjo autosportu ar tuo labiau Formule 1 kuri, tiesa sakant, net ir nebuvo populiari Jungtinėse Valstijose kur jis tuomet ir gyveno. Tuo tarpu Luciano būdamas didelis Formulės 1 mėgėjas ir matydamas Flavio gebėjimą tvarkyti finansinius reikalus, netruko jo paskirti „Benetton“ komandos komercijos direktoriumi. Ir čia jau netrukus susikirto jo ir komandos vadybos požiūriai, ypač nuomonės išsiskyrė su tuometiniu komandos vadovu Peteriu Collinsu. Lūžio tašku buvo tai, kad P.Collinsas matė daug potencialo Johnny Herberte. Jį palaikė net tada kai vos pasirašius su juo kontraktą, Herbertas pakliuvo į siaubingą avariją Formulės 3000 varžybose. Dėl labai sužalotų kojų Herbertas ne tai, kad net nebegalėjo bėgioti, jis sunkiai galėjo nuspausti stabdžių pedalą važiuodamas bolidu trasoje. Tąkart Briatore laimėjo. Herberto buvo atsisakyta, o neužilgo pasitraukė ir pats P.Collinsas. Briatorė neužilgo tapo komandos vadovu ir su Bernie Ecclestone pagalba pasikvietė į komandą triskart pasaulio F1 čempioną Nelsoną Piquet. Piquet su Briatore buvo sutaręs važiuoti pagal kiek neįprasto tipo atlygį tiesiogiai susietą su pasiektais rezultatais. Naujai iškeptas ir visiškai jokios patirties autosporte neturintis komandos vadovas privalėjo formuodamas komandą apsukti save pačiai geriausiais specialistais, todėl komandoje pasikeitė nemažai už techniką atsakingo personalo. Taip pat 1991 m. komandą papildė buvęs lenktynininkas ir didelį inžinerinių žinių bagažą turintis Tomas Walkinshaw, technikos direktoriumi buvo paskirtas Rossas Brawnas, o prie dizaino dirbti grįžo genialusis Rory Byrne. Toliau sekė sėkmingai pasirašyta rėmimo sutartis su stambia tabako kompanija „Camel“ kuri iš dalies padengė komandos išlaidas. Tada ambicingai komandai reikėjo tik stipraus piloto, tačiau, anot Briatorės, Sennos, Prosto ar Mansello kalibro vairuotojui pinigų nebuvo, todėl buvo priimtas sprendimas dairytis jauno lenktynininko galinčio augti kartu su komanda. Ir tada horizonte pasirodė Michaelis Schumacheris... 1991 m. jis debiutavo „Jordan“ komandoje Belgijos „Spa“ trasoje. Niekada joje prieš tai nevažiavęs vokietis susipažino su trasa tiesiog apvažiuodamas ją dviračiu ir kvalifikacijoje užėmė net 7-ą vietą. Aukščiausią „Jordan“ komandos starto vietą per visą sezoną ir aukštesnę nei 11 metų patirtį Formulėje 1 turintis komandos draugas Andrea de Cesaris. Kol vokiečių žurnalistai ėmė lyginti jį su pačiu Stefanu Bellofu, čia netikėtai į sceną žengia Bernie Ecclestone‘as. Jis vertėsi iš kailio, kad vienoje ar kitoje komandoje pasodintų jaunąjį Schumacherį į bolidą „Spa“ trasoje, o kai šis sužibėjo, matė daug potencialo jame pritraukti susidomėjimą iš didžiulės neišnaudojamos rinkos Vokietijoje. Vienintelė problema buvo tame, kad Bernis norėjo Schumacheriui gerokai greitesnio bolido ir finansiškai stipresnės komandos nei debiutantai „Jordan“. Ir čia Flavio eilinį kartą labai pravertė kiek neįprasta draugystė su jam gimininga siela, finansininku B.Ecclestone. Prieš tolimesnį „Italijos Grand Prix“ Bernis susisodino visas suinteresuotas puses prabangiame, prie Komo ežero kranto įsikūrusiame viešbutyje Villa d‘Este. Eddie Jordaną domino Michaelio Schumacherio į komandos biudžetą įnešami pinigai, tuo tarpu Briatore buvo prisaikdintas Tomo Walkinshaw pasirašyti sutartį su Schumiu bet kokia kaina. Trys apgirtę vyručiai tik paryčiais priėmė susitarimą. Pagal kurį Schumacheris persikėlė į „Benetton“, o atsilaisvinusią vietą „Jordan“ komandoje užpildė Briatorės atsisakytas - Roberto Moreno. Schumis po bemiegės nakties ir nesuskaičiuojamo kiekio skambučių sužinojo savo kitą stotelę. Po daugelio metų Eddie Jordanas apie tą naktį ant Komo ežero kranto užsimena, kad tik tada pilnai suvokė kaip Bernie Ecclestone tampė visą Formulę 1 už savo virvučių. Pastarasis džiaugėsi, kad pagaliau gavo visą gyvenimą lauktą pajėgų vokietį, o Briatore bandydamas paaiškinti Luciano Benettonui visus šiuos viražus tik pažadėjo, kad neužilgo Michaelis pavers juos pasaulio Formulės 1 čempionais.

Ir dėl pastarojo žadėto dalyko buvo teisus. Schumacheris padėjo „Benetton“ 1995 m. iškovoti konstruktorių taurę, o pats laimėjo asmeninėje įskaitoje 1994 ir 1995 m. Taip, visa tai vėl lydėjo daug kontraversijos, tiek Michaelio veiksmuose trasose, tiek įtariant „Benetton“ paslapčia naudojant praslydimo kontrolės sistemas ar kitaip sukčiaujant. Pasiekus savo apogėjų Briatorės sukurta „Benetton“ pasaka ėmė griūti. 1996 m. Schumacheris perėjo pas Jeaną Todt‘ą į Ferrari, vėliau paskui save nusivesdamas ir genialiuosius R.Brawną ir R.Byrne‘ą. Savo ruožtu Luciano Benettono sūnus Rocco, 1997 m. nušalinęs Briatore nuo užimamų pareigų turėjo jaustis kiek neįprastai, kai vėliau iš to pačio savo paties atleisto Flavio jis turėjo pirkti variklius F1 bolidams.

Tačiau apie tai gal kada kitą kartą... Būtent tokia buvo neįtikėtina sukto tarsi seno lapino Flavio Briatorės pradžia Formulėje 1.

Parengta pagal „Kelionės laiku“ „Facebook“ puslapį