L. Hamiltonas: pasitikėjau savimi, todėl judėjau į priekį

Lewisas Hamiltonas papasakojo apie tai, kiek svarbu yra tikėti savimi, pasitikėti savimi ir niekada neužteršti savo galvos visokiomis nesąmonėmis ir neužsiimti saviplaka.

Lewisas Hamiltonas: „Viskas, kas vyko mano gyvenime, aš stengiausi įsivaizduoti iš anksto, aš apie tai svajojau ir dariau viską tikslams pasiekti, kuriuos sau kėliau. Žinoma, man padėjo puikūs žmonės, kurie supo mane.

Aš įsivaizdavau savo ateitį, tikėjau tuo ir todėl judėjau į priekį. Žinoma, jei sugrįšime į situaciją prieš 10-15 metų, tai tada net pagalvoti negalėjau, kad visa tai taps realybe. Galima prisiminti epizodą, kai aš būdamas 12-kos metų priėjau prie Rono Denniso, prisistačiau ir pasakiau, kad aš noriu ateityje lenktyniauti už „McLaren“. O jau po 10-ties metų aš jam iškovojau pergalę pasaulio čempionate.

Kai buvau jaunesnis, kėliau sau konkrečias užduotis. Visų pirma, iš pradžių reikėjo patekti į „Formulę-1“. Pasiekęs to, aš pagalvojau: koks bus kitas mano tikslas? Aš tapau kolektyvo dalimi, kuriame dirbo 1000 žmonių ir reikėjo apsispręsti, kaip tobulėti toliau? Tai gana keistas procesas: jaunystėje tave domina tik tavo asmeniniai pasiekimai, bet palaipsniui supranti, kad sėkmė ateina tik labai daugelio žmonių pastangomis.

Beje, jaunystėje aš buvau prietaringas. Kai man buvo 10 ar 11 metų, brolis davė man gražų kaštoną ir jis tapo mano talismanu. Aš įsidėjau jį į lenktyninio kombinezono kišenę, bet vieną kartą jį pamečiau ir net nežinau, kaip tai galėjo atsitikti.

Vėliau aš turėjau sėkmingus marškinėlius ir vieną kartą mama juos išskalbė ir jie susitraukė ir tapo man maži. Ir iki 17-18 metų aš turėjau ypatingą ritualą: prieš lenktynes aš rengdavausi ypatingai griežta tvarka. Iš pradžių dešinė kojinė, po to – kairė ir t.t. – žodžiu, aš mokiau save laikytis ypatingos tvarkos.

Prisimenu, kaip Vokietijoje atsisėdau į bolidą, iki starto liko visai nedaug ir tada supratau, kad neužtemptas mano šalmo dirželis. Išeitų, aš praleidau vieną tvarkos žingsnį, nors nuoseklumą laikiau labai svarbiu dalyku, nuo kurio priklausė, ar gerai susitvarkysiu su savo darbu. Ir prisimenu, kad po kelių sekundžių patekau į avariją.

Po to aš pasakiau sau: „Tai yra paprasčiausiai juokinga“. Išeitų, mano galva buvo užimta kažkokiomis nesąmonėmis ir viso to reikėjo atsikratyti. Todėl dabar aš neturiu jokių ritualų ir specialių tvarkų. Manau, mes patys sau susikuriame problemas, kurios veikia jus psichologiškai. O prie tų apkrovų, kurias turi F-1 pilotai, reikia, kad tavo sąmonę būtų laisva nuo visų pašalinių dalykų“.