P. Headas: kaip į „Williams“ buvo pakviestas J. Villeneuve'as?

Apie 1990-tuosius „Williams“ komanda buvo viena iš geriausių ir Growe nebuvo trūkumo norinčių lenktyniauti šioje ekipoje. Kita vertus, kai jiems teko ieškoti partnerio Damonui Hillui, jie pasikvietė Jaquesą Villeneuve'ą, tuomet nugalėjusiu „Indy500“ bei „ChampCar“ čempionate. Dalyvaudamas tinklalaidėje „Beyond the Grid“ buvęs komandos technikos direktorius Patrickas Headas pareiškė, kad svarbų vaidmenį tame turėjo Bernie Ecclestone'as.

Patrickas Headas: „Manau, kad Bernie Ecclestone tuo metu pradėjo jaudinti lenktynininkų, važiavusių JAV, lygis. Nigellas Mansellas praleido ten du sezonus, JAV čempionatų populiarumas pradėjo didėti ir Bernie tai labai nepatiko. Jis paskambino Frenkui Williamsui ir pasakė: „Yra jaunas ir sprendžiant iš visko gana geras lenktynininkas, Gilles'o Villeneuve'o sūnus. Norėčiau, kad jūs jam organizuotumėt bandymus ir įvertintumėt, ar jis gali važiuoti jūsų komandoje „Formulėje-1“. Kodėl Frenkas įsiklausė į tai? Visada reikia stengtis įtikti Bernie norams...

Reikia suprasti, kad 1970-tųjų viduryje, dar iki mano darbo su Frenku, jis padėjo Bernie komandai, o kai Frenkas neturėdavo pinigų, Bernie apmokėdavo jo sąskaitas. Jų santykiai buvo labai glaudūs, bet aš mažai žinau apie tai.

Nemanau, kad toje situacijoje Ecclestone'as reikalavo Frenko būtinai paimti kanadietį lenktynininką, greičiausiai jis pasakė maždaug taip: „Būčiau patenkintas, jei jūs organizuotumėt jam bandymus ir pažiūrėtumėt, ką jis sugeba. Man nepatinka, kad amerikietiškos lenktynių serijos įgauna populiarumą Europoje. Jei yra galimybė pervilioti jų čempioną į „Formulę-1“, aš norėčiau tai padaryti. Būtų gerai, jei jūs padirbėtumėt su juo bandymuose“. Bet asmeniškai aš nedalyvavau tame pokalbyje.

Villeneuve'as buvo protingas sportininkas. Jei neklystu, jam davė 20 dienų bandymų – tai labai daug. Bet per tą laiką jis nė karto neparodė realaus greičio. Jis nusileisdavo ne tiek daug – gal kelias dešimtąsias, o gal - pusę sekundės. Bet jis žinojo, ką daro. Kai reikalas priėjo prie lenktyniavimo šalia Damono prie tokio pat bolido vairo, Jaquesas iš karto pademonstravo gerą greitį.

O per 20 bandymo dienų jis nė karto to neparodė. Tada Frenkas manęs paklausė: „Kaip manai, ar reikia paimti Jaquesą?“ Man regis, aš nepasakiau „Ne“, bet sakiau, kad jis nepasiekia to greičio, koks būtinas „Formulėje-1“. Frenkas pasakė, kad lemiamu momentu Villeneuve'as tikrai susitvarkys. Taip ir išėjo.

Jaquesas buvo labai keistas. Tarp mūsų visada būdavo geri santykiai, bet jis kažkodėl bendraudavo tik su savo lenktynių inžinieriumi Jocku Clearu – atrodė, kad jie dirba tarsi atskirai. Villeneuve'as norėjo, kad jį suptų tik „savi“ žmonės, o mes „Williams“ neturėjome tokios manieros dirbti. Aplinka buvo ne pati komfortiškiausia, nes Jaquesas viską darė taip, tarsi mes visi esame prieš jį. Bet to nebuvo niekada. Bet vėliau mes pripratome prie jo manierų. Jis buvo labai talentingas, greitas ir žiaurus lenktynininkas, kuris visada viską rėždavo tiesiai“.