R. Grosjeanas: po avarijos požiūris į mane pasikeitė

Romainas Grosjeanas papasakojo, kaip pasikeitė jo gyvenimas po žiaurios avarijos pernai per Bahreino GP...

Romainas Grosjeanas: „Automobilių sporte nebūna visiškai saugių lenktynių, gal tik išskyrus „Formulę-E“. Kai tu važiuoji trasoje didesniu nei 300 km/h greičiu. Gaila, bet dabar yra liūdnas periodas prancūzams: iš pradžių žuvo Jules Bianchi, vėliau Anthoine Huberis. Tikiuosi, kad tuo tragedijų serija užsibaigė. Aš taip pat galėjau žūti, bet išgyvenau. Tai gerai.

Bahreine aš suklydau. Prieš mane važiavo trys bolidai, o iš dešinės liko laisvos vietos. Aš pabandžiau tuo pasinaudoti, bet ten buvo D. Kvyatas. Man nereikėjo taip daryti. Iš kitos pusės, to negalima laikyti klaida, nes aš nežinojau, kad jis ten yra. Jis nuolat buvo mano akloje zonoje. Aš vijausi varžovus, vadinasi, mano tempas buvo didesnis – tai logiška. Bet aš pamiršau, kad „Honda“ jėgainė yra galingesnė nei „Ferrari“. Kai aš bandžiau užimti laisvą vietą, įvyko kontraktas.

Aš prisimenu Niki Laudą: jis stipriai apdegė, bet jau po 37 dienų vėl atsisėdo prie vairo, o 1984 m. iškovojo dar vieną titulą. Aš dabar turiu antrą gimimo dieną ir dabar reikia judėti į priekį. Aš noriu galvoti apie ateitį, dalyvauti naujuose projektuose.

Aš tęsiu lenktynininko karjerą ir dabar svarstau naujo kontrakto detales. Mes su žmona niekada nebalsavome dėl mano dalyvavimo lenktynėse. Tik dėl lenktynių esu toks, koks esu. Mano dukrai – 3 metai – ji kiekvieną dieną piešia mano rankas ir visiškai supranta, kas su manimi atsitiko. Sūnui – 5 metai, būna, kad jis pabunda iš sapno, nes neva dega mūsų namas. Vyriausiam sūnui – 7 metai. Jis pasiūlė man keisti veiklos pobūdį ir užsiimti, pavyzdžiui, tenisu, nes jis dažnai susitinka su mūsų kaimynu tenisininku. Arba tapti dailininku. Man teko jam pasakyti, kad aš nemoku piešti ir esu per senas, kad tapčiau dailės genijumi.

Iš principo, aš greitai sugrįžau į normalias gyvenimo vėžes. Visą mėnesį aš įtikinėjau save, kad galiu praleisti vieną sezoną ir visai nedalyvauti lenktynėse, net jei man tai ir nepatiktų. Yra dalykų, kurių aš niekada nedarysiu. „IndyCar“, o tai neblogas variantas man, aš nelenktyniausiu ovaluose, net „Indy500“. Bent jau šiais metais aš to nedarysiu. Nežinau, kas manęs laukia ateityje. Iki avarijos aš be problemų būčiau galėjęs važiuoti ovaluose, o dabar to nenoriu daryti.

Avarija pakeitė mano gyvenimą: dabar aš galiu ramiai eiti į parduotuvę. Anksčiau aš turėjau 900 tūkst. sekėjų, o kelios dienos po avarijos – jau 1,4 mln. Ir heiteriai kiek apsiramino. Įdomu, kad mane daug mažiau pradėjo vertinti neigiamai.

Dabar į mane žiūri kaip į vaikiną, kuris sugebėjo išsigelbėti iš ugnies, bet svarbiausiai – vertina kaip lenktynininką, kuris nenori nusileisti varžovams. Jie suprojektavo mano karjerą kaip tikslo siekimą. Taip, esu daręs kvailysčių ir daug rizikavau, bet aš niekada neturėjau tokios greitos mašinos kaip „Mercedes“ – todėl mano tekdavo kur kas agresyviau atakuoti. Aš vertinu tokį geranorišką požiūrį. Anksčiau taip visada nebūdavo.

Žmonės pradėjo suprasti, kad mūsų darbas – tai mūsų aistra. Mes daug jam atiduodam, bet tai nėra pramoga. Prie „Haas“ vairo, kuris leidžia kovoti tik dėl 19-tos vietos, o aš vos nepraradau gyvybės, norėdamas atkovoti tris pozicijas. Tie, kurie mane kritikuodavo, nesuprato, kad mes rizikuojame gyvybėmis“.