R. Thomas: po pergalės mes džiaugiamės 15 minučių

 „Mercedes“ Robas Thomas ne  vienerius metus užima komandos operacijų direktoriaus postą ir ekipos spaudos tarnybai papasakojo, kas įeina į jo pareigas.

Robas Thomas: „Kai konstruktoriai ir aerodinamikos specialistai užbaigia savo darbo, susijusio su mašinos kūrimu, dalį, aš atsakau už tai, kad galiausiai šią mašiną pagamintų ir pristatytų į bet kurią pasaulio dalį.

Žodžiu, aš atsakau už viską, kas prasideda nuo to, kai paruoštas detalių, iš kurių susideda mašina, sąrašas ir iki to momento, kai bolidas perduodamas lenktynių brigadai konkrečioje trasoje. Tai yra pagrindinės mano pareigos. Aš taip pat atsakau už viską, kas yra su tuo susiję, t.y. 75 proc. mano darbo laiko yra skiriama tam, kad mūsų organizacija dirbtų efektyviai ir vykdytų keliamus uždavinius. Be to, turiu žiūrėti į ateitį ir planuoti būsimus veiksmus.

Apskritai, „Formulė-1“ yra unikali dar ir dėl to, kad čia dirba savotiškos „prapuolusios sielos“: mes niekada nebūname viskuo patenkinti, čia kiekvienam norisi būti geriausiu savo srityje, bet iki galo to pasiekti niekada nepavyksta.

Praktiškai visus, su kuriais aš turiu reikalų, skiria štai toks keistas požiūris į darbą: mes įtemptai dirbame dėl pergalių, tačiau kai jas pasiekiame, tai leidžiame sau džiaugtis ilgiausiai 15 minučių, o po to darbas vėl tęsiasi.

Mūsų komanda jau laimėjo šešis pasaulio čempionatus ir mes vis tiek nesame patenkinti, todėl, jog matome, kad daugelį dalykų buvo galima padaryti geriau. Ir mes sakome sau, kad kitais metais pabandysime pasiekti daugiau.

Tikriausiai, tai yra giliai kiekvieno iš mūsų viduje: visi stengiasi būti geresniais. Panašų požiūrį aš matau visose srityse, kuriose man tenka darbuotis, bet tai yra būdingiausia „Formulei-1“.

Gali būti, kad vienu iš sudėtingiausių momentų Robo Thomas‘o darbe per daugelį metų buvo dviejų „Mercedes“ lenktynininkų susidūrimas – tarp Lewiso Hamiltono ir Nico Rosbergo Barselonos trasoje 2016 metais. Iki lenktynių Monake buvo likusios dvi savaitės, o komandai reikėjo sutvarkyti  sudaužytą techniką.

„Kai tai įvyko, laikas tarsi sustojo: aš negalėjau patikėti savo akimis ir galvojau: „Negi tai yra tiesa?“, - prisimena R. Thomas. – Bet aš iš karto pradėjau skaičiuoti, ką mums reikės padaryti situacijai ištaisyti, nes mašinos buvo labai smarkiai pažeistos. Prisimenu, kai jas atvežė į bazę, paaiškėjo, kad avarijoje buvo sugadinta daugiau kaip tūkstantis įvairių detalių. Mes turėjome tik savaitę viskam suremontuoti.

Tai buvo vienas iš tų momentų, kai tu supranti, jog laiko turi labai mažai, bet kaip tik tokiose situacijose komanda demonstruoja savo jėgą ir tikslo siekimą. Kai įvyko ta avarija, mano širdis apmirė, bet prisimindamas šią istoriją, galvoju, kad visas kolektyvas tada parodė pačias geriausias savo savybes ir susitvarkė su itin sudėtinga užduotimi“.