S. Perezo avarija gali atskleisti RB18 paslaptis

„Red Bull“ sportininkas Sergio Perezas laimėjo Monako GP etapą, tačiau negalima pasakyti, kad visas lenktynių savaitgalis meksikiečiui klostėsi labai sklandžiai, nes jis kvalifikacijos pabaigoje padarė klaidą ir apgadino bolidą Portier posūkyje.

Ši klaida gali turėti tam tikrų pasekmių, šiam epizodui atskirą straipsnį skyrė „Auto Motor und Sport“. Kai buvo evakuojama RB18, fotografai turėjo galimybę detaliai įamžinti bolido dugną ir nėra abejonių, kad šios nuotraukos momentaliai pasklido internete ir tapo pasiekiamos visų „Formulės-1“ komandų inžinieriams.

Kadangi Monake tokie incidentai atsitinka gana dažnai, o šalinti apgadintus automobilius iš siauros miesto trasos įmanoma tik su krano pagalba (tokių būna net 11), tai tokiomis aplinkybėmis galima gana gerai įsižiūrėti į konkurentų techninius sprendimus.

„Formulės-1“ bolido dugnas – gana sudėtingas pagal konstrukciją ir labai svarbus aerodinamikos elementas. Būtent naujuose automobiliuose dugnas generuoja apie 40 proc. prispaudžiamosios jėgos.

Jis yra konstruojamas iš savotiškų tunelių arba kanalų, išdėstytų iš abiejų dugno pusių, kurie prasideda priekinėje dalyje ir eina link šoninių pontonų ir galinę mašinos dalį. Oro srautas, praeinantis per šiuos kanalus link difuzoriaus, kuris irgi „dalyvauja“ visuose procesuose, greitėja dėl vadinamojo „Venturi efekto“ ir po dugnu sukuria neigiamo slėgio sritį, dėl to bolidas yra spaudžiamas prie asfalto.

Aerodinamikos specialistai, kurdami tokį dugną, sprendžia kelias užduotis. Visų pirma, reikia pasiekti, kad šiose srityje mašina praleistų kuo didesnį oro kiekį. Be to, reikia pasistengti, kad jis tuneliais keliautų reikiama kryptimi ir nenueitų į šonus, nes tada bolidas dirbs mažiau efektyviai.

Pertvaros, skiriančios šiuos kanalus, turi ypatingą formą, jų šonai sukuria papildomus aerodinaminius sūkurius.

Šiais metais bolidų konstruktoriai turi reikalų su tokiais nemaloniais reiškiniais, kaip išilginis automobilio svyravimas važiuojant dideliu greičiu. „Red Bull“ komandos technikos departamento vadovo Adrieno Newey žodžiais, lingavimas atsiranda būtent tose dugno srityse, kuriose sukuriama maksimali prispaudžiamoji jėga: oro srautas nebūna stabilus ir prie tam tikrų aplinkybių atsiranda srauto pertrūkiai, po to jis atsistato, bet ir vėl susilpnėja ir visa tai kartojasi ciklais.

Priekinės bolido dugno dalies centre yra mažas horizontalus antsparnis, kuris veikia oro srautą, jis tampa kur kas stabilesniu ir eina reikiama kryptimi. Pirmieji tokius sprendimus panaudojo „Ferrari“ ir „Aston Martin“, o vėliau nukopijavo „Red Bull“ ir „Mercedes“.

Bet tai dar ne viskas: bolido svyravimui įtakos turi tokie parametrai kaip dugno kietumas ir prošvaisos aukštis.

„Yra daug faktorių, dėl kurių svyravimas gali būti didesnis arba mažesnis, - aiškino „McLaren“ technikos direktorius Jamesas Key. - Tai ir slėgis turbulencijos sraute, ir trasos nelygumai, pakabos bei padangų kietumas. Mašiną veikia ir šoninės apkrovos, o taip pat aerodinamikai įtakos turi ir važiuoklės nustatymai. Visa tai yra labai sunku sumodeliuoti simuliatoriuje“.

Beje, Monake po Danielio Ricciardo avarijos antroje treniruotėje fotografai turėjo puikią galimybę nufotografuoti ir „McLaren“ dugną.

Minėtosios problemos su svyravimu kur kas mažiau palietė „Red Bull“ komandą ir varžovai spėliojo, kur yra RB18 bolido stabilumo priežastis trasoje. Bet po S. Perezo avarijos šeštadienį Portier posūkyje konkurentai bent jau gavo detalias nuotraukas ir vaizdo įrašus, kuriuos dabar gali nuodugniai išnagrinėti. O kadangi iš Portier posūkio kranu buvo šalinamas ir Carloso Sainzo bolidas, todėl galima buvo įdėmiai išnagrinėti ir „Ferrari“ dugną.

Esant norui, šias šnipinėjimo nuotraukas gali susirasti kiekvienas, kas domisi „Formulės-1“ technika. Žiūrėdamas jas, iš karto pastebi, kad RB18 dugnas yra kur kas detaliau sukonstruotas, jis turi labai sudėtingą formą. Pavyzdžiui, pas „Ferrari“ visi kanalai ir daugmaž vienodi pagal plotį, o pas „Red Bull“ geometriniai išmatavimai yra skirtingi, o išorinis tunelis yra labai siauras. Beje, labai panašų sprendimą yra padariusi „Aston Martin“ ekipa.

Kokią funkciją atlieka visi šie dugno elementai, yra žinoma tik jų autoriams, bet tikėtina, kad greitai tai žinos ir kitų komandų inžinieriai. Tiesa, tiesiogiai nukopijuoti šiuos sprendimus yra neįmanoma, kadangi jie egzistuoja ir dirba ne savaime, o sąveikaujant su kitais aerodinamikos elementais – priekiniu sparnu ir kitais komponentais, esančiais mašinos priekinėje dalyje ir visa tai ypatingu būdu formuoja oro srautą, kuris nukreipiamas į dugną.

Rimta kliūtimi iš esmės perdarant bolidą yra ekipų biudžetų ribojimas, todėl tokie svarbūs sprendimai, veikiantys visos važiuoklės efektyvumą, bus įmanomi tik konstruojant kitų metų automobilius.