WRC. Dešimtasis etapas – Suomijoje

Gražiausias, greičiausias, bet ne pats lengviausias FIA Pasaulio ralio čempionato šio sezono ralis. Greičiai viršija 200 km/h, keliai lygūs, dažniausiai pakankamai platūs, nutiesti per daugybę kalvelių, kurios ekipažams yra tramplinai.
„Jumps“, šitą žodį žino visi. 50 metrų skrydis oru, nusileidžiant į uždarą posūkį ar, pavyzdžiui, kokį šeštos pavaros „pirmuką“ yra įprastas reikalas. Ne kartą teko matyti gyvai: atrodo, lyg automobilis būtų vairuojamas ore. Yra virtinė trečiukų su tramplinais...
Bandėte tikros itališkos espresso kavos su vandeniu ir gabalėliu lengvo austriško šokolado? Ne, suomiški tramplinai „skaniau“. Tai ypatingas menas, negalima numirti jo nepamačius. Tiesa, per estiškas vėliavas, užmautas ant ilgų sulinkusių meškerių kotų ir laikomas virš trasos, sunku viską įžvelgti. Tenka pasiieškoti sunkiau pasiekiamų vietų.
Seniau viskas buvo geriau
Paklauskite bet kurio senolio, patvirtins. Ir jūs po keliasdešimt metų kalbėsite taip pat. Toks gyvenimas. Bet jis kinta objektyviai, kai kas jau dabar yra kitaip, nei buvo prieš penketą ar dešimtį metų. „Anti–lagas“ nebešaudo (jei nežinote kas tai yra, paklauskite komentarų skiltyje, papasakosiu).
Vairuotojų karta, kuri ateis po dabartinės, jau gal nežinos, kas yra įprasta normali „kontra“. Už vairuotoją dirba elektronika ir valdomi diferencialai. Žvyrkelio trajektorijos tokios pat, kaip asfalto. Ne tik WRC, bet jau ir N grupėje. Nieko nepadarysi, taip laimimos sekundės. Nors, jei būtų mano valia, gerokai apkarpyčiau N grupės automobilių elektroninį progresą. Tokiu būdu ralis išliktų gražus, gerokai sumažėtų komandų biudžetai, vadinasi, važiuojančių būtų daugiau. Bet ne viskas taip paprasta. Stabdyti progresą yra tikrai „nedėkingas reikalas“. Todėl, jei leisite pajuokauti, kol kas N4 reglamento nekeisiu.
Žiūrovų vis daugiau. Jei prieš keletą metų galėjai su vietiniu ūkininku angliškai „ant pirštų“ pasišnekėti apie jo atneštą parodyti Colino McRae Imprezos rato gabalą, o naktį išsimaudyti pirtyje, kuria apšviečia tik žioruojančios malkos ir atsispindinti ežere mėnesiena...
Iš ryto čia sraigtasparniu atskris Miakineno brolis. Norėsite žiūrėti ralį kartu? Dabar tas ūkininkas ateina su vertėja ir aiškina, kad aš užmyniau kažkokią jo karvių ganyklos žolelę, už ką turiu nedelsiant sumokėti dešimt eurų. Už kiekvieną automobilį. O mano siūlomas kompensacijai degtinės butelis gali būti užnuodytas, jie girdėję tokių dalykų. Pilstukas. Be to, jis visai negeria alkoholio... na, tiek to, paims...
Vien jau minėtų estų susirenka dvidešimt – trisdešimt tūkstančių. Daugybė pačių suomių („aš tai tik septynioliktą kartą, o va štai jis – jau dvidešimt antrą“), ralio pažiūrėti iš jų penkių milijonų, sako, atvažiuoja maždaug vienas milijonas. Daug kitų skandinavų. Teko matyti ir vengrų, italų, ispanų.
Žmonių labai daug. Prie geriausių vietų – patogių stebėti posūkių, didžiųjų tramplinų žiūrovai vietas užsiima prieš keturias, penkias, šešias valandas. Įprastas dalykas yra „ralio kopėčios“ (atsinešu ir pasilipu, kad geriau matyčiau), specialūs kabliai lipimui į medžius. Pamatyti tris GR per vieną dieną yra sėkmė. Daugiau – aktyvus sportas.
Bet, ką bekalbėtume, čia, tūkstančio ežerų krašte, yra tikroji ralio gimtinė ir jo sielos namai.
Namuose laimi savi
Nuo pat pradžios, nuo 1951-jų, čia yra laimėję tik trys „svetimi“: ispanas Carlosas Sainzas 1990-aisiais, prancūzas Didier Auriolis 1992-aisiais ir estas Markko Martinas 2003-aisiais. Visi kiti nugalėtojai yra suomiai arba artimi kaimynai. Net ką tik pasibaigusiame Argentinos ralyje, kur buvo atkarpų, panašių į suomiškas, Sebastienas Loebas sakė, jog tokiose vietose laimėti prieš Marcusą Gronholmą jam labai sunku.
Jei egzistuoja ralis, kuriame nori laimėti be išimčių visi, tai yra suomiškasis „Neste Rally“. Ir Petteris Solbergas sakė, jog čia vienas jo svarbiausių etapų, ir „Škodos“ vadovai minėjo Suomiją bei Vokietiją, kaip svarbiausius. Apie M.Gronholmo ir S.Loebo motyvaciją net kalbėti neverta, ji akivaizdi. 355 kilometrai greičio ruožų (iš viso bus 21 GR) prasideda šiandien. Stebėsime, kaip kam seksis.
Killeri
Su žudynėmis šis žodis neturi nieko bendro. Taip vadinasi pirmasis GR, esantis Jyveskiuloje, ralio centro mieste, hipodrome, kur pirmąją ralio dieną vyksta vadinamosios porinės lenktynės. Aplink tvora, prie jos – parko medžių ruožas, auga grybai, kuriais suomiai visiškai nesidomi.
Jei nė karto nebuvote, galite pasižiūrėti, bet antrą kartą ten nėra ko važiuoti. Vietos mažai, matomumas prastas. Geriau iš karto į žvyro trasas.
Nors galima tikėtis, kad suomiai imsis statybų, nes visame pasaulyje labai populiarėja varžybų metu surengti vieną „SSS“ (ypatingąjį greičio ruožą), kuris žiūrovams būtų kaip ant delno, kurį galėtų patogiai žiūrėti daugiatūkstantinė minia. Štai Argentinoje tokį GR stebėjo apie 40 000 žiūrovų.
Žaidimas prasidėjo. Nebus lengva technikai, nors ji čia normaliai dirba, nėra daužoma, kaip Viduržemio jūros regiono akmenynuose, bet jai yra taikomi gana specifiniai reikalavimai. Automobilis turi būti labai gerai, saugiai, preciziškai valdomas važiuojant dideliu greičiu ir tuo pačiu metu reikia labai gero sukibimo. Aštrių reakcijų ir minkštos važiuoklės.
Šiek tiek perfrazuojant „Subaru“ komandos vadovo Davido Lapwortho žodžius, tai panašu į sportinį limuziną šuoliams per tramplinus.
Ką gi, inžinieriai ieško kompromisų, sportininkai sieks pergalių, o mes stebėsime ir mėgausimės. Nes čia vyksta gražiausios automobilių sporto šakos gražiausios pasaulyje varžybos.
Šaltinis: Arturas Jucaitis,