GO-1 reporteriai pateikia jums nuodugnią trasos ir galimų idealių trajektorijų, besikeičiant metų laikams, lenktyniaujant Plytinės kartodrome analizę.
GO-1 Live GIDAS
Iš boksų pajuda septynios “mažos mašinytės”. Greitai aplėkusios vieną bandomąjį ratą tvarkingai išsirikiuoja prie starto / finišo linijos. Ore suplazda languota vėliavėlė, pasigirsta kurtinantis gokartų variklių gausmas ir belieka tik stebėti link pirmojo posūkio žaibiškai tolstančius lenktynininkus, skriejančius Plytinės kartodromo trasa.
Žvelgiant į šią trasą iš vienos pusės ją galima būtų laikyti greita. Ji turi vieną ilgą lenktą tiesiąją, besitesiančia puse trasos, likusią dalį trasos sudaro vingiuoti, kartais statūs, posūkiai, kurios pilotai įveikia neatleisdami akseleratoriaus ir tik Gyvatės arba Hairpin posūkiuose prisimena stabdžio pedalą. Didelį vidutinį greitį įtakoja ir tai, kad trasoje beveik nėra nuolydžių ar pakilimų, išskyrus skirti vandeniui nutekėti. Plytinės kartodromas pasižymi gana plačiomis perstatymo galimybėmis – trasa gali būti standartinė, arba specialiai Le Man tipo lenktynėms pritaikytas ovalas. Viskas paliekama organizatorių fantazijai ir išmonei. Vertą pažymėti išskirtinę šio kartodromo savybę – jis veikia žiemą, net ir tada, kai sninga arba spaudžia speigas, trasa vis vien būna paruošta gokartų entuziastams. Visos šios savybės padarė šią trasą ypač mėgstamą lenktynininkų, nes joje gali išbandyti jėgas, bet kokiomis oro sąlygomis, lenktyniaujant įvairiausiomis trasos variacijomis.
Sėdame į gokartą ir iš lėto pajudame į apšilimo ratą. Šis vienas vienintelis ratas skirtas susipažinti su gokarto reguliavimu, valdymo ypatybėmis, padangų nusidėvėjimu, bei krūva kitų techninių smulkmenų. Draudimas lenkti šio rato metu, pilotams leidžia laisviau eksperimentuoti. Dažniausiai užtenka įveikti du posūkius – Gyvatės ir Hairpin, norint geriau susipažinti su valdymo charakteristikomis. Pajutus ar gokartas greičiau akseleruoja ar vėliau stabdo galima drąsiai pradėti lenktynes nesibaiminant galimų siurprizų.
Startas
Svarbiausia pajudant į lenktynes žiemą nepramiegoti starto. Svarbiausiu ginklu čia tampa žaibiška reakcija ir kantrybė, nes per ilgai nuspaudus akseleratoriaus pedalą, išsivalo po ratais esantis sniegas ir gokartas stovi vietoje su prasisukančiais galiniais ratais. Šį sezoną į panašią padėtį pateko Elyga – startavęs iš pirmos pozicijos starto metu jis sustojo vietoje (dėl prasisukančių ratų) ir vienintelė belikusi galimybe buvo patogiai įsitaisyti ir stebėti, kaip visi gražiai pravažiuoja pro šoną. Taigi starto žiemą metu patartina akseleratorių truktelėti du arba tris kartus. Sėkmingai pajudėjus prasideda tikrosios lenktynės, todėl reikia kiek galima greičiau užvažiuoti ant labiau apsnigtos trajektorijos dalies, kad pagerėtų sukibimas su trasa. Praeitą sezoną buvo atvejis, kai po starto visi pilotai tvorele gražiai pajudėjo į trasos pakraštį.
Starto procedūroje vasaros ir pavasario metu viską nulemia gokarto techninės galimybės. Greičiausią gokartą pasirinkęs pilotas dažniausiai ir startuoja geriausiai.
Dugno posūkis
Akseleratorių laikydami nuspaustą iki dugno atlekiame į pirmąjį posūkį. Jeigu jį galima vadinti posūkiu, nes tai tik nedidelis tiesiosios išlinkimas. Šio posūkio pavadinimas kilo nuo jo įveikimo būdo – nuspaudus akseleratorių iki dugno.
Žiemą, kaip trasa būna padengta ledu arba sukietėjusiu sniego sluoksniu ir važiuojamoji trajektorija pastebimai sumažėjusi daugelis pilotų šiame posūkyje švelniai atleidžia akseleratoriaus pedalą (akimirkai), nes per greitai įvažiavus galima po to efektingai sustoti, dešinės pusės ratais kliudžius pusnis ir visur aplinkui pakėlus sniegą. Žiūrovai šiuo reginiu būtu sužavėti, tačiau lenktynės tuo ir pasibaigtų. Aišku, galimas ir kamikadziškas šio posūkio įveikimo būdas – skersuojant gokartą. Tačiau norint sėkmingai užbaigti šį manevrą ir lygiai išvažiuoti į tiesiąją, o ne į sniego pusnis reikia labai gerai jausti gokartą ir skersavimas turi būti nežymus.
Trasos dangai esant sausai arba šlapiai šis posūkis įveikiamas pagal pavadinimą – nuspaudus akseleratorių (tik ne stabdį) iki dugno.
Nes daugelis pilotų šioje trasos vietoje pasiekia maksimalų greitį, todėl lenkimai praktiškai neįmanomi. Tačiau reporteriams pavyko sužinoti, kad pagal kai kuriuos pilotus lenkimą vis dėlto galima atlikti (kamikadzišką), tiesiojoje pradėjus lygintis su priešininku Dugno posūkyje galima puse gokarto užvažiuoti ant žolės ir ne tik neprarasti greičio bet ir sutrumpinti posūkio įveikimą, tiesa norint tai padaryti reikia būti visišku bepročiu ir turėti daug drąsos, kaip kai kurie GO-1 pilotai, atlikinėjantys šį lenkimą.
Gyvatės posūkis
Tai vienas iš aštriausių ir daugiausią susikaupimo reikalaujančių posūkių. Atlekiant į jį daugelis pilotų važiuoja išorinę trasos dalimi ir prieš pat posūkį kertą jį. Tačiau bet kokiu atveju apsimoka važiuoti ta posūkio dalimi, kurioje geresnis sukibimas. Gokarto skersavimas žiemą arba šlapiu oru šiame posūkyje prilygtų didžiausiai kvailystei, nes ne tik prarandama daug greičio, tačiau atsiranda didelė rizika susisukti.
Žiemą dalis pilotų prieš įvažiuodami į šį posūkį stabdo pasinaudodami trasos pakraštyje susikaupusiu sniegu (dalis ten ir pasilieka įstrigę), o po to staigiai kerta. Tai yra pats žiauriausias posūkis, nes esant slidžiai trasai jame daugiausią pilotų nusprendžia pailsėti ir atsivėsinti sniege. Daugiausią problemų sukelia stabdžiai, kurie važiuojant ratą, bet kada gali prisikimšti sniego, ir Gyvatėje belieka ramiai įsitaisyti gokarte ir gerėtis artėjančių apipustytu trasos pakraščiu, bei tikėtis, kad trasos personalas greitai iškrapštys. Deja kartais tai ne visą laiką pavyksta padaryti taip greitai, kaip norisi, ypač jei sniegą įskrenda Gyvatė, kiuriai ištraukti prireikė (GP 6) trijų teisėjų.
Nepaisant problemų ir sunkumo įveikinėjant šį posūkį, tai viena iš dėkingiausių vietų lenkti, tereikia tik su protu šiek tiek vėliau stabdyti ir mėginti lysti į vidinę trasos dalį, arba posūkį įveikti išorę ir taip greičiau akseleruotis. Deja dažnas toks bandymas pasibaigia kontaktu, po kurio pasipila apeliacijos. Pirmąjį GO-1 sezoną, atlikti lenkimą šiame posūkyje buvo juokų darbas, kol visi dar mokėsi, kaip reikia suvaldyti šitas “mažas mašinytes”. Dabar beveik visi pilotai stabdo maksimaliai vėlai ir lenkimą tenka ruošti ne vieną ratą.
Savaitės posūkis
Pavadintas buvusio žurnalo apie F1 garbei. Tai vienas iš greičiausių posūkių, nors sudaro 90 laipsnių kampą. Žiemą pilotai jame šiek tiek atleidžia akseleratorių, dėl tos pačios priežasties, kaip ir Dugno posūkyje kad išvažiuotų iš posūkio į trasą, o ne į pusnis. Rudenį, išvažinėjant iš šio posūkio stengiamasi kiek galima susukti vairą, nes dažniausiai už “Savaitės” posūkio susidaro didelė, šlapia bala, per kurias važinėtis ypač mėgsta Andreika. Esant sausai trasos dangai lenktynininkai tik pasuka vairą ir neatleisdami akseleratoriaus pedalo praskrieją.
Atlikti lenkimą (ne kamikadzišką) F1 savaitės posūkyje praktiškai neįmanoma, nebent tik užbaigti lenkimą pradėta išvažinėjant iš Gyvatės posūkio.
Lašo posūkis
Tai vienas iš įdomiausių posūkiu. Gal ir dėl to, kad jį įveikinėdami pilotai, nepriklausomai nuo oro sąlygų privalo atleisti akseleratoriaus pedalą ir pravažiuoti šį posūkį lengvai jį trukčiojant. Rudenį vienas iš teisėjų bandė šį posūkį įveikti gazas – dugnas būdu, kas pasibaigė gražiu skrydžiu išlėkus iš trasos. Žiemą priekiniai ratai dažniausiai būna užmetami ant sniego, o galiniai sukasi vėžiuose ir Lašo posūkis yra praslystamas, galima šį posūkį įveikinėti ir išorę, tačiau tai jau kamikadziškas įveikimo būdas, dažnai pasibaigiantis sniege. Esant sausai ir šlapiai trasos dangai stengiamasi važiuoti vidine trasos dalimi, nes lenkimas šiame posūkyje, varžovui nepadarius klaidos, neįmanomas, todėl spausti stipriai akseleratorių nebūtina. Tačiau dažnai šiame posūkyje lenktynininkai pradeda ruošti lenkimo manevrą Hairpin posūkiui.
Hairpin posūkis
Lygiai toks pat, kaip ir Gyvatės posūkis, arba bent jau pasižymi tokiomis pat įveikimo charakteristikomis. Prieš posūkį važiuojama išorine trasos dalimi ir staigiai kertama į vidinę (jeigu ten jau nėra atsiradęs iš paskos važiavęs konkurentas). Stengiamasis ieškoti geresnio sukibimo su trasa, o prieš posūkį šiek tiek stabdomas. Tiesa, kirsti posūkį esant šlapiai trasos dangai nepatartina, nes ten būna susiformavusi (po lietaus), didelė gili bala, nors visą laiką lieka kamikadziškas šio posūkio įveikimo būdas – du gokarto šoniniai ratai ant trasos pakraščio, o kiti du vandenyje, dažniausiai po tokių maudynių tenka išlipti ir iš naujo užvedinėti gokartą. Lenkimai šiame posūkyje atliekami panašiu principu, kaip ir Gyvatėje, tik juos reikia pradėti ruošti jau Lašo posūkyje (ką dažnas pilotas pastebi ir Hairpin gražiai blokuoja bandymą lenkti).
Senna posūkis
Posūkis savo savybėmis labai primenantis F1 savaitę. Rudenį ir pavasarį įveikiamas nestipriai atleidus akseleratoriaus pedalą, o žiemą švelniai skersuojant gokartą. Kaip ir kiekviename posūkyje galima jį įveikti rizikingai (nebijant po to krapštyti gokartą iš pusnies) – reikia stipriau skersuoti gokarto būnant posūkio pačioje vidinėje dalyje, tada gokartas slysdamas per toje vietoje susidariusį sniegą šiek tiek šokteli ir nusileidęs važiuoja į priekį (toks nusileidimo variantas pavyksta gana retai). Lenkimas šiame posūkyje, kaip ir visuose, galimas varžovui padarius klaidą arba užbaigti Hairpin posūkyje pradėtą manevrą.
Čempionų posūkis
Nepaisant šio posūkio statumo jis pravažiuojamas neatleidžiant akseleratoriaus pedalo, nesvarbu kokios būtų oro sąlygos. Lenkimas šiame posūkyje, dėl didelio greičio sunkiai įmanomas, nebent paruošus manevrą išvažinėjant iš Sennos posūkio. Vienintelis pavojus yra per plačiai išvažiuoti iš šio posūkio, kas dažnai baigiausi pasišokinėjimais per trasos pakraščius.