Gyveno karta bičas. Tik labai jam sunkiai sekėsi. Vienintelė paguoda jam buvo ožka, gyvenusi netoli trasos. Anas mat valgyt nieko neturejo, tai tos ožkos pienu ir maitinosi. Ne vienas maitinosi, dar ir artimą savo ta ožka išlaikyti padedavo. Viena bėda pas anuos tebuvo-anys jos melžt nemokėjo. Tai vot-būdavo, paima tos ožkos spenį savo plonais čempioniškais piršteliais, pats pieno nučiulpia, po to ir artimam savo tajį spenį burnon įkiša. Ilgai ir laimingai (mažiausiai keturis sezonus) anys gyveno, titulus krovėsi, augo, stiprėjo, tobulėjo. Ir padarė tada anys didžiausią klaidą ant gyvenimo-nutarė ožką parduot. Mol jau dabar kieti esmi mudu, galim ir be josios pragyvent. Na, kaip tarė, taip ir padarė-nutempė jają i Gariūnų ūkininkų turgų. Pirkėjo ilgai laukti nereikėjo-gerasis dėdė, gyvuliukų žinovas, matydamas tokius giedrus ir draugiskus J'oniuko ir G'retutės veidus sodriu balsu išdudeno - "Tai kiek, vaikučiai, už tą ožį prašot?..."
Ir tada jiejie suprato, ką visuos tuos laimingus sezonus čiulpė, kas jiems tą stiprybę nešė... Kad dėjo taduitės anys į forumus keiktis, visaip įvairiai ir negražiai rašyti, putas ir kitus skysčius ant Lietuvos leisti...
Tai štai koks gyvenimo moralas būtų-gerai pamąstyk, ką imi burnon, kad paskui spjaudytis nereikėtų...