2005 metų sezonas F-1 – tikrai neįprastas: septynios lenktynės - trys laimėtojai, ir tame tarpe nėra septynis kartus pasaulio čempiono M. Šumacherio, kuris pernai laimėjo 13 iš 18 etapų. Tačiau, nežiūrint į šiuos gana silpnus kaip tokiam tituluotam sportininkui rezultatus, vokietis lieka dėmesio centre. F-1 pasaulis įsitempęs laukia, kada galingoji Skuderija atsibus ir jos premjeras vėl ims laimėti viską iš eilės. Bet jeigu M. Šumacherio gerbėjai pilni optimizmo, to negalima pasakyti apie patį superčempioną, su kuriuo pavyko pasikalbėti.
Michaeli, pagaliau ant podiumo užlipo Ferrari lenktynininkas, tiesą, ne Jūs, o Rubensas. Jis tvirtina, kad komanda tuoj ims vėl laimėti. Ar Jūs sutinkate su šia nuomone ?
Rubenso rezultatas bent parodė, kad mes dirbame teisinga kryptimi, taip kad po Europos GP mūsų nuotaikos kiek geresnės. O va Kimi Raikonneną aš nuoširdžiai užjaučiu. Patirti avariją paskutiniame rate – baisi neteisybė, o kai tai atsitinka lyderiui – tai dvigubai neteisinga.
Prieš startą Jūs tikėjotės užimti trečiąją vietą, ir prisiminėte, jog kartą šioje trasoje jums pavyko, nors ir labiai sunkiai, tris kartus papildant kuro, aplenkti Žaną Alezi…
Taip, buvo. Va aš ir pagalvojau, visko pasitaiko, gal ir vėl pasiseks iššokti aukščiau bambos. Bet šį kartą mano tempas buvo toli gražu ne toks, prie kokio aš įpratęs. Ką gi, žiūrėkime teisybei į akis, Ferrari turi dar daug ką pataisyti, ir ne vienoje srityje.
Kiek vietų jums kainavo incidentas starte ?
Skaičiuokime – buvau 10-as, likau kažkur gale. Manu, praradau apie 7 vietas.
Mes taip pat matėme, kaip kartą išlėkėte iš trasos. Kas atsitiko?
Pats nesuprantu kodėl, tačiau aš staiga daugiau nei paprastai pasukau vairą. O Niurburgringe yra taisyklės, kurių reikia tiksliai laikytis, priešingu atveju būna tas, kas su manimi ir atsitiko. Pavyzdžiui, jei nesilaikai idealios trajektorijos, išleki iš trasos. Bet aš ne per daug pergyvenu, kadangi suprantu, jog bet kokiu atveju vargu ar būčiau aplenkęs Deividą.
Mat kaip? O mums pasirodė, kad prieš Europos GP buvote nusiteikęs gana optimistiškai.
Netgi labai optimistiškai. Aš gi ne aklas, matau, kad daugumoje šių metų lenktynių mes buvome konkurencingi,o pagrindinė problema tame, jog kažkodėl visiškai nesiseka kvalifikacijoje. Ir mes buvome beveik tikri, kad Vokietijoje šią problemą išsprendėme.
Gal tai, kad kvalifikacija šį kartą buvo senu reglamentu – vienas ratas, buvo jums naudinga?
Bet kokiu atveju, blogiau nuo to nebuvo. Geriau blogai važiuoti vieną ratą, o ne du.
Sakykite, o po nuostabios Liverpulio pergalės Čempionų lygos finale jums pačiam neliko noras įvykdyti sportinį žygdarbį?
Taip, Liverpulis puikiai įrodė, jog ir atrodo beviltiškoje situacijoje reikia ne nuleisti rankas, o kautis iki galo.
Praėjusį Monako GP laimėjo Kimis, bet ne jis ir ne prizininkai Nikas ir Markas iš Wiljams buvo dėmesio centre, o jūs. Pagrinde dėl to, kad sugebėjote susipykti su dviem jums artimais žmonėmis – porininku Rubensu ir jaunesniuoju broliu Ralfu. Jiems abiem nepatiko, kaip jūs lenkėte paskutiniuose ratuose, ypač piktas buvo Rubensas.
Neginčiju, gal mano manevras ir buvo kiek rizikingas, tačiau Monako trasoje lenkimus galima tik sveikinti. Pažiūrėkim į tai iš kitos pusės – lenktynės buvo sunkios, Rubensas pavargo, nesugebėjo sulaikyti emocijų ir karštai išsireiškė. Beje, kai kitą dieną aš paskambinau Rubensui, jog pasveikinti su gimimo diena, mes su juo visai normaliai pasikalbėjome. Neužmirškite, jog Rubensas brazilas, ir jo pietietiškas temperamentas kartais pasireiškia.
Gerai, o kaip Vokietijos spaudos publikacijos apie brolių Šumacherių ginčą? Jose mirgėjo žodžiai karas, dvikova, buvo pranešama, kad jūs su Ralfu keturias dienas net telefonu nekalbėjote..
Mes gi su juo konkurentai, kovojame vienas su kitu už save, už savo komandas. Bet aš niekad nepamirštu, jog Ralfas mano brolis, ir aš jį myliu. Būna, kad po lenktynių emocijos liejasi per kraštus, tačiau galų gale tai nieko nereiškia, mes gi vieno kraujo.O to, ką rašo bulvariniai laikraščiai, aš iš viso rimtai nepriimu. O ir kiti žmonės, kurie mus pažįsta, žino, jog tai nesąmonės.
1957 m. Ch.M. Fangio penktą ir paskutinį kartą laimėjo Niurburgringe, ir tai buvo bene geriausios lenktynės jo karjeroje, po ko jis paliko F-1. Jūs taip pat norėtumėte baigti savo kelią kokiu nors įsimintinu pasiekimu?
Ne, man jau nereikia niekam ir nieko įrodinėti. Mano pergalės nepanašios viena į kitą, vienos man patinka daugiau, kitos mažiau, bet aš, beje, patiriu pasitenkinimą ne tik laimėdamas. Pavyzdžiu, prieš savaitę Monake startavau iš galo, ir buvo labai įdomu žingsnis po žingsnio veržtis į priekį. Dabar aš suprantu, jog visai nebūtina būti pirmam, jog lenktynes laikyti didžiomis.