Straipsnis: Chuanas Manuelis Fanchijas

Sveiki,
radau tarp savo senesnių automobilinių žurnalų įdomų straipsnį apie šį Didyjį Argentiniečių lenktynininką. Manau, ne visi jį yra skaitę, o kas yra, tai puiki proga dar kartą prisiminti.
--------------------------------------------------

IR ŽMONIŲ, IR SAVO – ATMINTYJE JIS VISUOMET IŠKILDAVO IŠ PRAEITIES…

Chuanas Manuelis Fanchijas (1911-1995): “Iš gyvenimo ir lenktynių gavau viską, ko norėjau…”

Tokių vardų žmonijos istorija žino nedaug. Vieno jų likimas mus veda į didijį automobilių sportą, į formulę 1. Čia jis laimėjo penkis pasaulio čempiono vardus, 24 Didžiuosius prizus, 28 kvalifikacines lenktynes dėl pirmosios starto vietos. Formulės 1 pasauliui prireikė net 55 metų, kad šis fenomenalus pasiekimas, penki F1 čempiono titulai, būtų pagerinti vokiečių lenktynininko Michaelio Šumacherio, kuris yra tapęs čempionu septynis kartus.
Tas žmogus, kuris dar gyvas būdamas tapo legenda, gimė Argentinoje, pasaulis jį vadino Chuanu Manueliu Fanchiju. Jis išaugo italo imigranto Loreto Fanchijo šeimoje. Tėvas buvo paprastas dažytojas lakuotojas, vaikai kelią į gyvenimą turėjo skintis patys.
Chuanas Manuelis Fanchijas gimė 1911 metų birželio 24 dieną Balkarsos mieste, 400 kilometrų nuo Argentinos sostinės Buenos Airių. Berniukas buvo šeštasis L.Fanchijo vaikas. Pirmąsias automobilių lenktynes mažasis Chuanitas pamatė gimtajame miestelyje. Jos vyko gana egzotiškai. Po starto, palikę tirštus dūmų kamuolius, automobiliai kaukdami ir pasišokinėdami lėkė į priekį. Paskui juos pasileido raiti temperamentingieji argentiniečiai – kabaljerai. Kol raiteliai bandė pasivyti, automobiliai dingo tolumoje, dulkių debesyje. Lenktynės vyko duobėtais, siaurais ir vingiuotais keliais. Jose galėjo dalyvauti kiekvienas, kuris turėjo mašiną su keturiais ratais ir varikliu. Pavojinga buvo tai, kad bet kuriuo metu tokia mašina galėjo subyrėti į šimtus detalių. Tačiau vyrai į tai nekreipė jokio dėmesio, kiekvienas galvojo tik apie tai, kaip tapti pirmu. “Pirmą kartą išgirdęs automobilio variklio ūžesį, buvau užkerėtas visam gyvenimui, - vėliau prisiminė lenktynininkas. – Nuo tol troškau tik vieno – visada ir visur būti pirmas, greičiau už kitus įveikti lenktynių kilometrus !” Dėl tos svajonės jis dar trylikos metų metė mokyklą ir ėmė dirbti garaže. Paaukojo net futbolininko karjerą, kuri jam žadėjo gražią ateitį. Savosios ateities jis ieškojo automobilių lenktynėse. Kaip ir daugeliui vietos entuziastų, Balkarsa jam tapo pirmojo starto vieta. Ch.M. Fanchijas debiutavo 1936 metų spalio 24 dieną, vairavo paprasčiausią “Biuiką” – taksi, pasiskolintą iš tėvo draugų. Finišo rate jis važiavo trečias, jau skaičiavo mintyse, kiek gaus premijos, bet netikėtai užgęso mašinos variklis. Prisimindamas šį įvykį Fanchijas sakė: “Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai balsu verkiau”. Po šių lenktynių jis pats su broliu pradėjo konstruoti automobilį. Būdamas 28 metų jis laimėjo pirmąsias lenktynes – greičiausias nuvažiavo 400 kilometrų nuo Katamarkos iki San Chuano. Lenktynės išpopuliarino jo vardą. Balkarsos gyventojai įsteigė fondą, kad jis galėtų nusipirkti gerą automobilį. Kreivakojis – taip praminė Chuaną Balkarsoje (ši pravardė išliko per visą jo sportinę karjerą) – nesiliovė dirbęs. Įsteigtajame fonde daugėjo pinigų, pagaliau jų susirinko tiek, kad Chuanas Manuelis galėjo įsigyti tokį automobilį, kokiu važinėjo patyrę lenktynininkai.
1940 metais su nauju “Chevrolet” Ch.M. Fanchijas startavo ilgose lenktynėse, kurios vadinosi “Grand Premio International del Norte” (Tarptautinės Šiaurės didžiosios lenktynės). Reikėjo įveikti beveik 10 tūkst. Kilometrų sunkaus kelio, kuris driekėsi per visą Pietų Amerikos žemyną. Sportininkų laukė dirvonų ir miškų keliai, siauri Andų kalnų serpantinai, stačios įkalnės ir nuokalnės. Važiuota serijiniais, daugiausia JAV gamybos, automobiliais. Viskas buvo organizuota taip, kad lenktynininkai važiuotų kuo greičiau, o automobilių konstrukcija tas didžiules persvaras išlaikytų.
Palyginti su tuo metu Europoje vykusiomis lenktynėmis, amerikietiškosios buvo tikras pragaras. Europoje ilgiausios lenktynės buvo “Mille Miglia” (1000 mylių). Tačiau jų trasa dažniausiai driekėsi asfaltuotais arba kitais kietos dangos keliais, be to, ir Europos klimatas ne toks rūstus.
Minėtosios 1940 metų Argentinos lenktynės vyko nuo rugsėjo 27 iki spalio 12 dienos. Lenktynininkai turėjo ištverti tropikų ir subtropikų klimato sąlygas, o Andų kalnuose automobiliai pakilo net į 4694 metrų aukštį virš jūros lygio. Tokių perkrovų galėjo neišlaikyti ir vairuotojas, todėl kiekviename automobilyje startavo dviejų sportininkų įgula. Tik Ch.M. Fanchijas į ilgą ir pavojingą leidosi pats vienas. Į pirmojo etapo, kurio ilgio 1363 kilometrai, finišą jis atvažiavo pralenkęs visus, per 10 val. 49 min. 07 sek. Jo automobilio vidutinis greitis – 125,99 km/h. Kitus du etapus Ch.M. Fanchijas įveikė antras, paskui vieną lenktynių favoritą Oskarą Galvesą. Po to vėl tapo etapo nugalėtoju. Lenktynių įtampa buvo didelė, sportininkams nelikdavo laiko gėrėtis didingomis Andų viršukalnėmis, sodria slėnių gamta, ispaniška kolonijine architektūra, romantiškomis indėnų gyvenvietėmis. Geležine valia kiekvienas stengėsi įveikti ilgų ir sunkių etapų nuovargį. Ch.M. Fanchijas tvardė savo temperamentą, kad išlaikytų lenktynių įtampą. Tų 1940 metų lenktynių “Grand Premio International del Norte” nugalėtoju tapo jis – Chuanas Manuelis Fanchijas. Visą lenktynių maršrutą jis įveikė per 109 val. 36 min. 17 sek. Vidutinis automobilio greitis buvo 86,18 km/h.
Tokios lenktynės Pietų Amerikoje tuo metu vyko tik vienos. Jos buvo prestižinės, rengėjai stengėsi sukviesti talentingiausius lenktynininkus. Po 1940 metų į šias lenktynes jau nuolat kvietė ir Ch.M. Fanchiją. Taip pradėjo garsėti toksai berniokas iš nedidelio Balkarsos miesto.
1948 metais gavęs Argentinos automobilio klubo finansinę paramą Ch.M. Fanchijas išvyko į Europą išbandyti jėgų su Senojo pasaulio lenktynininkais. Tą laikotarpį jis prisiminė taip: “Aš atvažiavau tik vieneriems metams, o pasilikau dešimčiai”.
Pirmą kartą Europoje Argentinos lenktynininkai startavo 1949 metais San Remo žiede. Ch.M. Fanchijui tuomet jau buvo 37 metai. Su “Maseratti” automobiliu jis puikiai pasirodė dar treniruotėse ir užsitikrino starto vietą pirmoje eilėje.
Tos San Remo lenktynės susiklostė taip, kad jos tarsi suskilo į dvi dalis. Tuoj po starto Ch.M. Fanchijas užėmė pirmąją poziciją. Paskui jį važiavo R.Zomeris, kuris netrukus su rūkstančio automobilio varikliu lenktynes baigė bokse. Po to nepažįstamą atėjūną iš Argentinos pradėjo spausti kiti lenktynininkai. Tačiau jis nuo persekiotojų pastebimai tolo. Pabaigoje turėjo tokią laiko persvarą, kad galėjo mažinti greitį ir “taupyti” automobilį. Panašiai vyko ir antroji lenktynių dalis. Ch.M. Fanchijas neišleido iniciatyvos, važiavo nesikarščiuodamas, išlaikė saugų atstumą nuo persekiotojų ir nugalėjo. Jau po šių lenktynių Ch.M. Fanchiją pamėgo Europos aistruoliai ir įvertino specialistai. O Chuanas Manuelis ir toliau skynė pergalę po pergalės: vien tais metais tapo 6 lenktynių nugalėtoju. Argentinoje jį vadino tautos pasididžiavimu. Juk ne juokai: į Europą išvažiavo išbandyti lenktynių skonio, o į Argentiną tuoj pradėjo grįžti jo auksiniai laurai.
Toks buvo Ch.M. Fanchijo preliudas prieš Formulės 1 pasaulio čempionatą. Didžiųjų lenktynių starto diena neišvengiamai artėjo. Į pasaulį žengė 1950-ieji…
1950 metų gegužės 13 dieną Didžiosios Britanijos Silverstono žiede startavo pirmosios Formulės 1 lenktynės. Ne tik šiame, bet ir kitų metų pasaulio čempionate niekas negalėjo prilygti italų automobiliui “Alfa Romeo 158”. Tas modelis 1950 metais laimėjo visus 6 etapus, o 1951 metais – 4 iš 7. Tokiais automobiliais lenktyniavo D.Farina, Ch.M. Fanchijas, L.Fadžiolis. Du iš jų tapo pasaulio čempionais: 1950 metais – D.Farina, o 1951 metais – Ch.M. Fanchijas. Tai pirmieji Formulės 1 pasaulio čempionai.
“Alfa Romeo 158” pradėtas projektuoti dar prieš karą, 1937 metais. Darbams vadovavo konstruktorius D.Kolumbas. Aštuoni variklio cilindrai buvo išdėstyti viena eile. Pradinis variklio galingumas buvo 195 AG/144 kW (7200 aps./min), o 1939 metais jis padidintas iki 225 AG/166 kW (7500 aps./min). Pirmosioms pokario lenktynėms variklis gavo dviejų pakopų kompresorių “Ruts”. Tai padidino jo galią iki 260 AG. Nuolat keliant galią degalų sąnaudos išaugo iki 170 litrų šimtui kilometrų. Reikėjo padidinti baką, kad jame tilptų 300 litrų benzino. Mašinoje įtaisytas trijų kamerų Vėberio karbiuratorius. Modernizavus variklį, 1951 metais automobiliui suteiktas indeksas “159”. Lenktynininkas Alberas Askaris 1952 – 1953 metais šiuo “Alfa Romeo” laimėjo 11 lenktynių iš 15.
Formulės 1 lenktynėse padėtis iš pradžių buvo gana sudėtinga. Jose dalyvavo “Ferrari”, “Alfa Romeo” ir BRM komandos. “Alfa Romeo” mašinos važiavo su “Maserati” firmos ženklu. Vienas to meto vertinimų buvo toks, kad “Ferrari” varžovas yra tik “Alfa Romeo”, o BRM dalyvavimas lenktynėse nieko nekeičia. Kitas vertinimas – kad iš pradžių pirmavo “Alfa Romeo”, o tik po to ją aplenkė “Ferrari”. Viena lyderio pasikeitimo priežastis buvo ta, kad “Ferrari” komandoje dalyvavo talentingas lenktynininkas Ch.M. Fanchijas.
1954 metais lenktynių komandos (ypač pirmaujančios – “Ferrari” ir “Maserati”) apstulbo, kai artėjo Prancūzijos Remešo etapo eilė. Čia pasirodė firmos “Daimler-Benz” automobiliai, gaminti ypač slaptai. Remešo starte pirmąjį “Mercedes-Benz W 196” vairavo Ch.M. Fanchijas, antrąjį – Karlas Klingas. Šiame etape pirmosios dvi vietos atiteko “Mercedes”: pirmas finišavo Ch.M. Fanchijas, antras K.Klingas.
Vėl dalyvauti lenktynėse “Daimler-Benz” firma nusprendė dar 1952 metais. Konstruoti būsimąjį lenktyninį automobilį pradėta tradiciniu “Mercedes” stiliumi. Į pirmąjį startą turėjo stoti beveik tobulai užbaigtas lenktyninis automobilis, kurio nereikėtų “gydyti” nuo “vaikiškų ligų”. Visi darbai vyko slaptai, buvo žinoma tik tai, kad naujajame konstruktorių skyriuje dirba 1200 žmonių. Užbaigtos mašinos kiekvienas kilogramas kainavo 1000 Vokietijos markių. O per lenktynes automobilis firmai atsiėjo dar per 0,5 mln. markių kas mėnesį. Su Ch.M. Fanchiju komanda pasirašė sutartį 15 mėnesių: žadėjo kas mėnesį jam mokėti 15 000 markų, be to, visus priedus, starto premijas ir kt.
Aerodinamiškas kėbulas, su kuriuo “Mercedes-Benz W 196” stojo į pirmąjį startą, pasirodė esąs niekam tikęs. Greičio trasų (pvz.: Remešo) posūkiuose vairuotojui reikėjo matyti mašinos ratus. Kad kėbulas netinkamas, įsitikinta ir kitoje lenktynių trasoje – Anglijos Silverstouno žiede: čia Ch.M. Fanchijas kelis kartus atsitrenkė į trasos apsaugą. Silverstoune Ch.M. Fanchijas finišavo tik ketvirtas. Po to “Mercedes” buvo įrengtas “monokoko” kėbulas.
1954 metais Ch.M. Fanchijas automobiliu “Mercedes-Benz W 196” laimėjo lenktynes Austrijos, Niurburgringo trasoje ir Italijoje (Monzoje). Pastarojoje trasoje jam nusišypsojo laimė, nes iš lenktynių likus vos keliems ratams pasitraukė iki tol pirmavęs Stirlingas Mosas (važiavo su “Maserati”). Ispanijos lenktynėse, kurios vyko Barselonoje, Ch.M. Fanchijas finišavo trečias. 1954 metai “Mercedes” komandai buvo sėkmingi ir dėl argentiniečių lenktynininkų: kartu su Ch.M. Fanchiju komandoje dalyvavo jo kraštietis F.Gonsalesas. Pasaulio čempionu tai metais tapo Ch.M. Fanchijas.
1955 metais “Mercedes” automobiliai iškovojo 5 pergales, užėmė 4 kitas prizines vietas. Ch.M. Fanchijas nugalėjo 4 lenktynėse: Argentinos, Belgijos, Olandijos ir Italijos. Šiomis pergalėmis jis vėl užsitikrino, jau 3-iąjį pasaulio čempiono vardą.
Po šios pergalės “Mercedes” firma iš lenktynių staiga pasitraukė. Taip po dviejų sezonų, pelniusi daugybę laimėjimų, viena perspektyviausių ir didžiausią susidomėjimą keliančių komandų užbaigė lenktynes. “Mercedes” pasitraukė ne tik iš Formulės 1, bet ir iš visų kitų automobilių lenktynių. Panašiai ši komanda pasielgė po 1934 – 1939 metų sezonų. Spėjama, kad gamyklos vadovybė nutarė, jog du sėkmingi sezonai “Mercedes” ženklui užtikrino populiarumą daugeliui metų.
Ch.M. Fanchijas perėjo į “Ferrari” komandą. 1956 metais ant aukščiausios pakylos jis užlipo Argentinoje, Anglijoje ir Austrijoje. Tais metais jis ketvirtą kartą tapo pasaulio čempionu.
1957 metų sezonui Ch.M. Fanchijas pasirinko “Maserati” komandą ir važiavo automobiliu “Maserati 250F”, kurio 184 kW galios variklis turėjo tiesioginį degalų įpurškimą. Daugelis nesuprato, kodėl Fanchijas pasirinko tą komandą, nes jos tų metų automobiliai nebuvo patys geriausi. Čempionato pabaiga parodė, kad Ch.M. Fanchijas turi ne tik lenktynininko talentą, bet ir moka atsirinkti geriausią automobilį. Nors 1957 metais buvo ir tobulesnių automobilių, tačiau “Maserati 250F” buvo labiausiai pavykęs šios firmos kūrinys. Jį sukonstravo D.Kolombas, V.Belentanis ir D.Alfjeris. “Maserati 250F” (1954 – 1957) buvo dviejų variantų: serijinės ir specialiosios gamybos. Serijinei gamybai 6 cilindrų variklis buvo montuojamas ant Formulės 2 važiuoklės. Tie automobiliai buvo skirti parduoti. Specialiosioms mašinoms važiavo gamyklos lenktynininkai Ch.M. Fanchijas ir O.Marimonas.
1957 metų Formulės 1 pasaulio čempionatą Ch.M. Fanchijas laimėjo lenktynes Argentinoje, Monake, Prancūzijoje ir Austrijoje. Būdamas šių 4 etapų nugalėtoju, jis penktą kartą užsitikrino pasaulio čempiono vardą. Šitaip “Maserati” ženklas atsidūrė pasaulio automobilių sporto viršūnėje. Tai buvo pirma ir paskutinė “Maserati” pergalė Formulės 1 pasaulio čempionate. Tą pergalę iškovojęs, Ch.M. Fanchijas baigė savo sportinę karjerą ir pasitraukė iš Didžiojo prizo lenktynių scenos. Kalbama, kad pasaulio sporto žiniose tuo metu Ch.M. Fanchijo vardas skambėjo kasdien. Taip pat kalbama, tik vieną kartą jis paminėtas istorijoje, kuri beveik nelietė lenktynių.
Tai atsitiko 1958 metais Havanoje, kur vyko Kubos Didysis prizas. Ch.M. Fanchijas gyveno “Linkolno” viešbutyje. Lenktynių išvakarėse viešbučio hole prie jo priėjo jaunas vaikinas, į krūtinę įrėmė revolverį ir liepė eiti su juo. Lenktynininkas pirmiausia pagalvojo, kad tai nesusipratimas. Taip manė ir aplinkiniai. Tačiau kai jaunuolis staiga griežtai pareiškė, kad jo draugai nušaus kiekvieną, kuris per artimiausias 5 minutes išeis iš viešbučio, visos abejonės išsisklaidė. Visa tai Ch.M. Fanchijui buvo taip netikėta, kad jis net nepajuto baimės. Teko paklusti agresyviajam jaunuoliui, kuris revolverio vamzdžiu stūmė jį į priekį. Taip jiedu išėjo iš viešbučio ir pasuko prie automobilio, kurio variklis buvo neišjungtas. Mašinoje ant užpakalinės pasostės sėdėjo du vyrai, prie vairo – trečias. “Senjore Fanchijau, atleiskit, kad taip su jumis elgiamės”, - tarė vienas jų ir padavė tamsius akinius. Penkiskart pasaulio čempioną toks mandagumas nustebino, ir jis paklausė, ko pagrobėjai nori – manė, kad prašys didelės išpirkos. “Būsite mūsų svečias, - paaiškino vienas. – Šiomis dienomis esate garbingiausias salos lankytojas. Didžiosiose lenktynėse rytoj nedalyvausite. Į laisvę jus paleisime tik po lenktynių. Taip norime atkreipti dėmesį į Liepos 26 dienos judėjimą, kuris nukreiptas prieš Batistą ir jo režimą”. Ch.M. Fanchijas pateko į Kastro revoliucionierių rankas, buvo pagrobtas ir prievarta pašalintas iš lenktynių. Kai jį jau paleido, atsisveikindamas vienas palydovų pasakė: “Atvažiuokite, kai Kuba bus laisva nuo Batistos režimo”. Lenktynininkas buvo nuvežtas prie Argentinos ambasados.
Ch.M. Fanchijas iš Formulės 1 pasitraukė 1958 metais. Jis pasakė: “Aš nenorėjau lenktynėse pergyventi pats save. Iš gyvenimo ir lenktynių gavau viską, ko norėjau…”. Ch.M. Fanchijas yra ištaręs ir tokius žodžius: “Kas gali suprasti, ką aš jaučiau per tuos 10 metų, kuriuos praleidau Europoje, matydamas kaip miršta trys dešimtys mano draugų ir priešininkų?”. Paskutinė mirtis, dėl kurios jis jaudinosi, buvo Ayrtono Sennos 1994 metų gegužės 1-ąją. Šis penkiskart pasaulio čempionas, kuris savo jaunystės metais per lenktynes Monte Karle dar suspėdavo siųsti oro bučinius balkonuose susėdusioms gražuolėms, o pats taip ir liko nevedęs, Ayrtoną Senną vadino sūnumi.
Pasitraukęs iš lenktynių, Ch.M. Fanchijas dirbo “Mercedes-Benz” atstovu Argentinoje, vadovavo kelioms nuosavoms firmoms, kurios pardavinėjo įvairius automobilius. Buvęs lenktynininkas turėjo įspūdingą 1250 ha latifundiją prie gimtosios Balkarsos. Dar devintajame dešimtmetyje jis dalyvavo veteranų lenktynėse.
Automobilių lenktynių pasaulis Ch.M. Fanchijo neteko 1995 metų liepos 17 dieną. Jis mirė privačioje Buenos Airių klinikoje “Mater Dei”. Atsisveikinimo ceremonija vyko Argentinos prezidento rūmuose, dalyvavo pats prezidentas Karlosas Menemas. Iš ten karstas su Ch.M. Fanchijo palaikais buvo nuvežtas į lenktynininko gimtinę – Balkarsą. Paskutinėje kelionėje jį lydėjo triskart pasaulio čempionas Džekis Stiuartas, Stirlingas Mosas, buvęs Ch.M. Fanchijo partneriu komandose “Maserati” ir “Mercedes”. Vietoj tradicinių šautuvų salvių ceremoniją garso signalais pagerbė dešimtys automobilių, tarp jų ir Formulės 1 bolidai, kurių dalis priklausė pačiam Fanchijui. Vienas procesijoje dalyvavęs sunkvežimio vairuotojas prisipažino: “Aš būčiau atidavęs penkerius savo gyvenimo metus, kad prailginčiau jo amžių…” Argentina palydėjo savo didvyrį, nacionalines vėliavas perrišusi juodais gedulo kaspinais.

K.R. Nr.1 1996 m.

Stai del ko Formule-1 yra daugiau nei skriejancios masinos.

Sennai turejo buti didele garbe tureti toki teti. :)

Vat uz tai ir manau, kad uz JMF nieo geresnio F1 pasaulis dar nera turejes. Lekti su ano meto automobiliais galejo tik visiskai pasisvente sporto aistruoliai.

taip iseina kad su sio meto automobiliais gali lekt ir nepasisvente aistruoliai???????

Valdis>>> :goodjob:

Va kur laikai buvo. Vien išgirdus JMF vardą jaučiasi tų laikų nutrūktgalvių romantikų dvasia.

M_MartiN_S -> ar gali laikyti pasisventusiu aistruoliu toki, kuris pasako, kad jei tik prades jausti gresme savo gyvybei, is kart pasitrauks.

To meto lenktynininkai lenktyniavo ne tik su savimi, bet ir su mirtimi.

Gražios jo kovos būdavo su Stirlingu Mossu, kuris tikriausiai ir buvo geriausias visų laikų driveris iš UK, bet savo pasakojimuose pabrėžia, kad jam iki JMF labai toli buvo. Turėjo jis champu ir patapt 58-ais, jei ne to pasikėlusio Hawthorno sėkmė.

neailinis zmogus formulej buvo, bet...cia laimi tie kurie "moka" pasirinkti masina(komanda)...

ir dar..daugiau tokiu ar pan straipsniu...jaunajai kartai aukleti:D

Tikrai geras ir idomus straipnis :goodjob:

geras 8)

Valdis>Dėkui :goodjob:
O jūs vaikai taip darykit kaip Valdis daro :D,didelė nauda jūsų pačių žinioms,ir neliks laiko spjaudyti kolioti nekesti varžovų,bei "sirgti prieš";)

Graziai parasytas straipsnis,su malonumu perskaiciau.Tik su tais sulietuvinimais gaunasi kaip visada.158tos Alfos konstruktoriu Colombo kazin ar vertetu pervadint Kolumbu,o trasa Reims-Remesu;)

Aciu uz straipsni, grazus :D

Malonu, kad visiems patikos straipsnis.
Gincius> :cooool:
Vytia> matai, ten jau taip parašyta buvo. Aš ketinau irgi rašyti Reims trasa, bet vis dėlto nusprendžiau teksto nekeisti. Vertimas gi prieš 9 metus darytas ;)

“Aš būčiau atidavęs penkerius savo gyvenimo metus, kad prailginčiau jo amžių…” Tai auksiniai zodziai, apibidinantys jo reiksme argentiniaciams. Respect!

M_Martin_S>> tai ar dabar per 10 metu 30 driveriu zuva ar ne pats pagalvok ir pamatysi kad lenktyniavimas tada buvo zymiai rizikingesnis nei dabar nors greiciai buvo zymiai mazesni.

Viskas gerai butu tik kam is zmogaus vardo ir pavardes taip issityciot. Manes tas pavardziu lietuvinimas varo i nevilti.

barysas>>> ne apie rizika kalba!

mazdaug gaunas kad nudienos pilotai netokie pasisvente ir atsidave F1... :eek:

as sutinku - saugumas pagerejo milziniskai, taciau juk ir greitis isaugo tiek pat!